2017 06 Alpių šturmas.
2017 06 Alpių šturmas.
Šiandien buvo pusiau kultūrine, pusiau moto diena. Prasukome 200km ratuką, ne visai pagal planą, bet apčiuopėme daugiau nei planavome.
Išsimiegoję, išvykome į labai nestandartinę vietą - aukščiausią Vokietijos tašką Austrijos kalne "Zugspitze". Būtent taip: Austrijos siena eina jo pakraštyje, ir pats "peakas" pakliūna į Vokiečių valdą. Kitas įdomus dalykas yra masyvi betonine konstrukcija. Atvykus į kalną lininiu keltuvu - sunku atspėti kur pakliuvai, aplinka stengiasi neparodyti nieko ypatingo, tiesiog kažkoks didelis viešbutis. Bet kai išeini į lauką - vieną iš daugelio apžvalgos aikštelių, viskas atsistoja į savo vietas. Grįžtant prie geo-politinės situacijos - yra įrengtas perėjimas, kur turistus sveikina atvykus į vieną, ar kitą šalį. Prie to pačio, GSM įrenginiai gauna po kelis SMS'us (sveiki atvykę čia, sveiki atvykę atgal...).
Iš techninės pusės - Austrijos "Zugspitze Bahn" keltuvai yra visiškai modernus ir greiti, Vokiečiai naudoja senus, tačiau būtent šiuo metu viską naujiną. Statybos vyksta paraleliai turistų apsilankymams.
Antra įdomybė yra pats-pats aukščiausias taškas. Uola yra šiokioje tokioje nuošalėje, apkabinta alpinistiniais trosais, tačiau ten yra leidžiama kopti bet kam ir bet kaip. Nusiversi tai nusiversi. Ne tai ne. Tai man pasirodė absoliučiai nevokiška.
Jeigu tai būtu pagal "jų" standartą - lankytoją arba pririštu prie 3 profesionalių alpinistų, kurie, rankomis, nuneštu iki vietos ir grąžintu atgal, arba uolą būtu apsupta laiptukais su turėklais ir keltuvu neįgaliems, viskas aptverta metaliniu tinklu ir 20 kameromis, o apačioje, keliais sluoksniais, įrengta "suknelė", kuri gaudyti bet kokį nukritusi daiktą. Be abejo šalia, ore, visą laiką budėtu ir sraigtasparnis.
Tokio pasiūlymo aš ir Slafka praleisti negalėjome, todėl pabandėme pabandyti savo laimę. Į viršų pakliūti buvo gan lengva, tačiau apsižiūrėjus viršūnėje gavau nemenka adrenalino dozė, ir kūnas nebeklausė smegenų komandos "atsistoti". Judėjimas atgal pasidarė problema ir priverte net kažkiek papanikuoti.
Iš pagrinės vietos galime nusileisti į žemesnį lygi kitoje kalno pūsėje, čia papietauti panoraminiuose restaranuose, apžiūrėti sniego valymo techniką, pasimėgauti vaizdais ir t.t.
Nusifotografavome automatiniuose panoraminėse kadruose
Vėliau aplankėme dar porą įdomumo tašku - Heiterwanger ežerą su pačiu žalios vejos slėniu, Lajų tako analogą Austrijos ir Vokietijos sienoje ir pasivaikščiojome Lech upės pakrante.
Deja, rytoj ryte išvykstame iš šito nuostabaus regiono, judėsime į Čekiją, ~570km.
Nuotraukos.
Keltuvo žemiausias lygis.
Panoraminis vaizdas iš "Zugspitze".
Fotogeniškas Bencis.
Raktelių neradome...
Giedriaus "dangaus" draugas.
Viršunė (drono nuotraukoje - kairė, iškart po krano strele, žaidimas "lipk kaip nori")
Automatinės nuotraukos.
Slėnis prie ežero.
Austriškai-vokiškas "Lajų takas".
Lech upė.
Išsimiegoję, išvykome į labai nestandartinę vietą - aukščiausią Vokietijos tašką Austrijos kalne "Zugspitze". Būtent taip: Austrijos siena eina jo pakraštyje, ir pats "peakas" pakliūna į Vokiečių valdą. Kitas įdomus dalykas yra masyvi betonine konstrukcija. Atvykus į kalną lininiu keltuvu - sunku atspėti kur pakliuvai, aplinka stengiasi neparodyti nieko ypatingo, tiesiog kažkoks didelis viešbutis. Bet kai išeini į lauką - vieną iš daugelio apžvalgos aikštelių, viskas atsistoja į savo vietas. Grįžtant prie geo-politinės situacijos - yra įrengtas perėjimas, kur turistus sveikina atvykus į vieną, ar kitą šalį. Prie to pačio, GSM įrenginiai gauna po kelis SMS'us (sveiki atvykę čia, sveiki atvykę atgal...).
Iš techninės pusės - Austrijos "Zugspitze Bahn" keltuvai yra visiškai modernus ir greiti, Vokiečiai naudoja senus, tačiau būtent šiuo metu viską naujiną. Statybos vyksta paraleliai turistų apsilankymams.
Antra įdomybė yra pats-pats aukščiausias taškas. Uola yra šiokioje tokioje nuošalėje, apkabinta alpinistiniais trosais, tačiau ten yra leidžiama kopti bet kam ir bet kaip. Nusiversi tai nusiversi. Ne tai ne. Tai man pasirodė absoliučiai nevokiška.
Jeigu tai būtu pagal "jų" standartą - lankytoją arba pririštu prie 3 profesionalių alpinistų, kurie, rankomis, nuneštu iki vietos ir grąžintu atgal, arba uolą būtu apsupta laiptukais su turėklais ir keltuvu neįgaliems, viskas aptverta metaliniu tinklu ir 20 kameromis, o apačioje, keliais sluoksniais, įrengta "suknelė", kuri gaudyti bet kokį nukritusi daiktą. Be abejo šalia, ore, visą laiką budėtu ir sraigtasparnis.
Tokio pasiūlymo aš ir Slafka praleisti negalėjome, todėl pabandėme pabandyti savo laimę. Į viršų pakliūti buvo gan lengva, tačiau apsižiūrėjus viršūnėje gavau nemenka adrenalino dozė, ir kūnas nebeklausė smegenų komandos "atsistoti". Judėjimas atgal pasidarė problema ir priverte net kažkiek papanikuoti.
Iš pagrinės vietos galime nusileisti į žemesnį lygi kitoje kalno pūsėje, čia papietauti panoraminiuose restaranuose, apžiūrėti sniego valymo techniką, pasimėgauti vaizdais ir t.t.
Nusifotografavome automatiniuose panoraminėse kadruose
Vėliau aplankėme dar porą įdomumo tašku - Heiterwanger ežerą su pačiu žalios vejos slėniu, Lajų tako analogą Austrijos ir Vokietijos sienoje ir pasivaikščiojome Lech upės pakrante.
Deja, rytoj ryte išvykstame iš šito nuostabaus regiono, judėsime į Čekiją, ~570km.
Nuotraukos.
Keltuvo žemiausias lygis.
Panoraminis vaizdas iš "Zugspitze".
Fotogeniškas Bencis.
Raktelių neradome...
Giedriaus "dangaus" draugas.
Viršunė (drono nuotraukoje - kairė, iškart po krano strele, žaidimas "lipk kaip nori")
Automatinės nuotraukos.
Slėnis prie ežero.
Austriškai-vokiškas "Lajų takas".
Lech upė.
Drop a gear and disappear.
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Ech, primena sita jusu kelione senus gerus laikus. 2006m ta geltona kryziu ciupinejau 
2017 06 Alpių šturmas.
Šiandiena prasidėjo po naktinės audros. Miegant, girdėjau ir visą triukšmą, ir žaibų fejerverkus. Tačiau, atsikėlus pusę aštuonių - liko tik viena kita bala ir sudrėkę motociklų uždangalai.
Šiandienos kelią vėl kažkiek sutrumpinome, nebevažiavome "paskutiniais" serpantinais pro Bodeną, nusprendėme pataupyti laiko ir jėgų, ir išvykti tiesiai prie šiaurės Austrios sienos su Vokietija.
Trumpam sustojome prie Walchensee ežero. Čia pro mus vis pramindavo vokiški pensininkai - dviratininkai (nemažai su elektriniais), ir pavieniai "kalnų čopperistai".
Dalinai autobanu, pasiekėme jau kitą didelį Vokietijos ežerą - Chiemsee. Iš aukštų saulę blokuojančių debesų, orai pasidarė visiškai giedrūs, tačiau iš šono buvo matyti audrą. Pasigrožėjome vaizdais ir papietavome vietinėje kavinėje. Paskutinėmis dienomis kažkiek pradėjome gaudytis kainose: Jeigu salotos kainuoja 9 Eurus, tau užteks vien to. Jeigu arbata kainuoja 3, lauk kibiro. Šiuo atveju, salotų nebuvo tiek daug, kiek galėtum tikėtis už tokią suma, tačiau panašiai, plius, skanesnių, kol kas ragauti neteko.
Pamiršau paminėti, kad parkingas prie pakrantės kainuoja net 3,5 eur per valandą. Apvažiavę ratuką aplink parkingą, greitai padarėme išvada kad reikia "susigrūsti" į kažkokį kitą kampą - užėmėme kitos "automatinės" mokamos aikštelės kraštą, kad maksimaliai niekam netrukdyti ir neparkuotis ant gražiai sužymėtų vietų. Kai grįžome į vietą - šalia mūsų atsirado dar vienas motociklas. Itališka bandos dvasia stipri ir čia
Kai išvažiavome link kito Austrijos gabaliuko, pastebėjome kad mus vejasi aukščiau minėta audra, dabar ji pradėjo ir žaibuoti. Bet, mūsų naudai, pagal kelio planą, bėgome nuo jos šalin.
Po poros valandų pasiekėme kitą kelionės įdomumo tašką - miestą su kvailu pavadinimu "Fucking". Juokingiausiai atrodė net ne pats ženklas, o aplink ji išvažinėta žemė. Tikriausiai, įsiamžinti čia sustoja absoliučiai visi pravažiuojantys turistai. Kol trynėmės ir fotografavomės šalia kelių ženklo, pro mus pravažiavo keli automobiliai, visi žmonės - su plačiomis šypsenomis.
Pastebėję, kad tuoj-tuoj nuo audros reikės sprukti visu greičiu, išvykome iš "Fucking'o" link Čekijos sienos. Antra greitesnio starto ir tempo priežastis buvo tokia, kad, norėjome sutaupyti 30km kelio ir perplaukti platų ežerą keltu, o ne važiuoti aplink. Ir, kiek žinau, ta perkėla dirba iki 18 valandos vakaro.
Lenktyniavau su navigacija, kuri rodė, kad "tašką" pasieksime tai 17:50, tai 18:05.... Į vietą pavėlavome keliomis minutėmis, tačiau, mūsų sėkmės, pats keltas irgi niekur neskubėjo - teko palaukti jo pačio.
Atvykę į nakvinę, numetėme visus daiktus ir nuskubėjome į senamiestį. Lyginant su aplinkiniu pasauliu, čia kainos yra tiesiog juokingos. Alus bare - euras. Pagrindinis patiekalas - maždaug 4. 1300g karka - 8. Čia svarbu nepersistengti...
Apėjome mažiuką bet labai tankų senamiestį, rytoj tęsime susipažinimą gyliau.
Nuotraukos:
Walchensee ežeras.
Chiemsee ežero aplinka.
Giedrius ir salotos
Fucking miestas.
Keltas.
Čekija.
Šiandienos kelią vėl kažkiek sutrumpinome, nebevažiavome "paskutiniais" serpantinais pro Bodeną, nusprendėme pataupyti laiko ir jėgų, ir išvykti tiesiai prie šiaurės Austrios sienos su Vokietija.
Trumpam sustojome prie Walchensee ežero. Čia pro mus vis pramindavo vokiški pensininkai - dviratininkai (nemažai su elektriniais), ir pavieniai "kalnų čopperistai".
Dalinai autobanu, pasiekėme jau kitą didelį Vokietijos ežerą - Chiemsee. Iš aukštų saulę blokuojančių debesų, orai pasidarė visiškai giedrūs, tačiau iš šono buvo matyti audrą. Pasigrožėjome vaizdais ir papietavome vietinėje kavinėje. Paskutinėmis dienomis kažkiek pradėjome gaudytis kainose: Jeigu salotos kainuoja 9 Eurus, tau užteks vien to. Jeigu arbata kainuoja 3, lauk kibiro. Šiuo atveju, salotų nebuvo tiek daug, kiek galėtum tikėtis už tokią suma, tačiau panašiai, plius, skanesnių, kol kas ragauti neteko.
Pamiršau paminėti, kad parkingas prie pakrantės kainuoja net 3,5 eur per valandą. Apvažiavę ratuką aplink parkingą, greitai padarėme išvada kad reikia "susigrūsti" į kažkokį kitą kampą - užėmėme kitos "automatinės" mokamos aikštelės kraštą, kad maksimaliai niekam netrukdyti ir neparkuotis ant gražiai sužymėtų vietų. Kai grįžome į vietą - šalia mūsų atsirado dar vienas motociklas. Itališka bandos dvasia stipri ir čia
Kai išvažiavome link kito Austrijos gabaliuko, pastebėjome kad mus vejasi aukščiau minėta audra, dabar ji pradėjo ir žaibuoti. Bet, mūsų naudai, pagal kelio planą, bėgome nuo jos šalin.
Po poros valandų pasiekėme kitą kelionės įdomumo tašką - miestą su kvailu pavadinimu "Fucking". Juokingiausiai atrodė net ne pats ženklas, o aplink ji išvažinėta žemė. Tikriausiai, įsiamžinti čia sustoja absoliučiai visi pravažiuojantys turistai. Kol trynėmės ir fotografavomės šalia kelių ženklo, pro mus pravažiavo keli automobiliai, visi žmonės - su plačiomis šypsenomis.
Pastebėję, kad tuoj-tuoj nuo audros reikės sprukti visu greičiu, išvykome iš "Fucking'o" link Čekijos sienos. Antra greitesnio starto ir tempo priežastis buvo tokia, kad, norėjome sutaupyti 30km kelio ir perplaukti platų ežerą keltu, o ne važiuoti aplink. Ir, kiek žinau, ta perkėla dirba iki 18 valandos vakaro.
Lenktyniavau su navigacija, kuri rodė, kad "tašką" pasieksime tai 17:50, tai 18:05.... Į vietą pavėlavome keliomis minutėmis, tačiau, mūsų sėkmės, pats keltas irgi niekur neskubėjo - teko palaukti jo pačio.
Atvykę į nakvinę, numetėme visus daiktus ir nuskubėjome į senamiestį. Lyginant su aplinkiniu pasauliu, čia kainos yra tiesiog juokingos. Alus bare - euras. Pagrindinis patiekalas - maždaug 4. 1300g karka - 8. Čia svarbu nepersistengti...
Apėjome mažiuką bet labai tankų senamiestį, rytoj tęsime susipažinimą gyliau.
Nuotraukos:
Walchensee ežeras.
Chiemsee ežero aplinka.
Giedrius ir salotos
Fucking miestas.
Keltas.
Čekija.
Drop a gear and disappear.
2017 06 Alpių šturmas.
Nutylėjau, kad kopdamas prie Zugspitze kryžiaus prispaudžiau kišenėje esantį telefoną ir jam skilo stiklo kampas. Kam nepasitaiko... digitizer'is veikė toliau. Tačiau, šiandien ryte, įskilimas nubėgo per pusę ekrano ir viršutinė dalis tapo nebevaldoma. Šiaip bei taip, pavyko paleisti hotspotą ir tracking'ą, o navigaciją perkelti į drono ekraną - pigiausią tabletą.
Įrenginio gaila, į tabletą (bako krepšyje) žiūrėti visiškai nepatogu, bet važiuoti, bendrai, galima. Čia pat rytoj bandysiu paleisti Glympse, tikiuosi veiks. Jeigu ne - deja, gerai kad tai įvyko, praktiškai, paskutinę dieną...
Apie gerus dalykus: pratęsėme ekskursija po Český Krumlov. Ryte, po saulės spinduliais, miestelis parodė save dar geriau. Apėjome pagrindinės miesto pilies sodą, ir jos pačios teritoriją. Papusryčiavome kavinės terasoje su vaizdu į upę, čia pat, ant tiltuko, grojo gatvės muzikantai. Idilija. Taip pat apėjome vietinį "kankinimo" muziejų.
(Vis dar negaliu priprasti prie baro alaus už 1-1,5e, o parduotuvėje, žinomo brando - už 0,5e, kažkokia neteisybė...)
Išvažiavome vėlai, apie 14 valandą dienos. Pakeliui į sekančią nakvynę pravažiavome dar kelis CZ miestelius, ypatingo grožio girias ir begalinius rugių laukus. Labai dažnai pakliūdavome į skirtingų kvapų "debesis". Be abejo, dažniausiai tai yra standartinsi trąšų smirdesys, tačiau vienoje vietoje, bent porą kilometrų laikėsi stiprus alaus daryklos kvapas.
Prieš 20km iki atvykimo į šiandienos nakvynės vietą, mus, pirmą kartą per 11 dienų, pagavo stiprus lietus. Jo "nelaikė" net seniausi ir aukščiausiai medžiai, po kuriais bandėme staigiai apsivilkti lietaus aprangą.
Sniežkos, be abejo, aplankyti nepavyko, ją paliekame rytdienai.
Prognozės sako, kad rytoj orai vėl pasitaisys, tačiau temperatūra kris nuo +32 iki +25.
Nuotraukos:
Daugiau Český Krumlov.
Sodas ir mes.
Giedrius išsirinko sau naują kėdę.
Vakarinis lietus.
Įrenginio gaila, į tabletą (bako krepšyje) žiūrėti visiškai nepatogu, bet važiuoti, bendrai, galima. Čia pat rytoj bandysiu paleisti Glympse, tikiuosi veiks. Jeigu ne - deja, gerai kad tai įvyko, praktiškai, paskutinę dieną...
Apie gerus dalykus: pratęsėme ekskursija po Český Krumlov. Ryte, po saulės spinduliais, miestelis parodė save dar geriau. Apėjome pagrindinės miesto pilies sodą, ir jos pačios teritoriją. Papusryčiavome kavinės terasoje su vaizdu į upę, čia pat, ant tiltuko, grojo gatvės muzikantai. Idilija. Taip pat apėjome vietinį "kankinimo" muziejų.
(Vis dar negaliu priprasti prie baro alaus už 1-1,5e, o parduotuvėje, žinomo brando - už 0,5e, kažkokia neteisybė...)
Išvažiavome vėlai, apie 14 valandą dienos. Pakeliui į sekančią nakvynę pravažiavome dar kelis CZ miestelius, ypatingo grožio girias ir begalinius rugių laukus. Labai dažnai pakliūdavome į skirtingų kvapų "debesis". Be abejo, dažniausiai tai yra standartinsi trąšų smirdesys, tačiau vienoje vietoje, bent porą kilometrų laikėsi stiprus alaus daryklos kvapas.
Prieš 20km iki atvykimo į šiandienos nakvynės vietą, mus, pirmą kartą per 11 dienų, pagavo stiprus lietus. Jo "nelaikė" net seniausi ir aukščiausiai medžiai, po kuriais bandėme staigiai apsivilkti lietaus aprangą.
Sniežkos, be abejo, aplankyti nepavyko, ją paliekame rytdienai.
Prognozės sako, kad rytoj orai vėl pasitaisys, tačiau temperatūra kris nuo +32 iki +25.
Nuotraukos:
Daugiau Český Krumlov.
Sodas ir mes.
Giedrius išsirinko sau naują kėdę.
Vakarinis lietus.
Drop a gear and disappear.
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Paskutinė nakvynė buvo Lodzėje. Išėjome į naktinį miestą ir likome nustebinti stiliaus. Tokio kaip senamiesčio nėra, tačiau yra industrinė zona perdaryta į pramogų-kavinių zoną. Ilgas prospektas su skersgatviais. Senuose fabrikų pastatuose įrengtos kavinės, kurios pilnutėlės jaunimo. Neįprastai atrodo, bet patraukliai.
Pakeliui namo užsukome pas Triumph atstovą Varšuvoje. Atstovas rimtas. Salone turi faktiškai viską. Ir demo turi taip pat labai daug modelių. Normaliam ratukui be navigacijos Varšuvoje per lietų nesiryžau, tačiau kieme šiekl tiek pravažiavau Tiger Sport.
Pakeliui namo užsukome pas Triumph atstovą Varšuvoje. Atstovas rimtas. Salone turi faktiškai viską. Ir demo turi taip pat labai daug modelių. Normaliam ratukui be navigacijos Varšuvoje per lietų nesiryžau, tačiau kieme šiekl tiek pravažiavau Tiger Sport.
Beverly 350 ST, CRF1000
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Grįžom. Namie. Šauni kompanija, dėkui Decoy už kelionės superplaną
2017 06 Alpių šturmas.
Vakar dieną pradėjome "Snėžkos" aplankymu. Po aukščiausiu Čekijos kalnu buvo vėsoka ir debesuota. Dėl ypatingai aukšto vėjo greičio viršūnėje, keltuvas į tą tašką, deja, neveikė. Tad, pakilome tik į tarpinę stotelę - "Růžová hora" (1300m aukštis). Iš čia, 2.5km keliuku, pėsčiomis, galima pasiekti ir pagrindinį tikslą.
Kadangi, išlipus iš keltuvo, jokio įdomaus vaizdo nebuvo - vieta yra, praktiškai, viduryje miško, nusprendėme paieškoti geresnio apžvalgos taško ir paeiti minėtu keliuku. Po 500 metrų aukštus medžius pakeitė žemos eglutės ir pušys, pradėjo kauptis piktesni debesys. Priėjome prie laukelio su suoliukais ir informacine lenta, kur sveikino atvykus į Čekijos "Krkonošská tundrą". Taip pat, aiškiai supratome, kad tokiu tempu norimo kalno viršūnę pasieksime tik vakarop, todėl apsisukome atgal.
Atgal, keltuvas mus nuleidinėjo pro debesis, apačioje lašėjo silpnas lietus.
Su baime, kad tuoj-tuoj skęsime ir mintimi, kad namai jau-jau pasiekiami ranka, didžiąją kelio dalį praleidome magistralėje. Čia matėme visko: ir tankių fūrų sienų iš visų pusių, ir greitai pro šoną lekiančiu sportinių automobilių, ir didžiulius kamščius dėl kelio avarijos, pro kuri teko filterintis ties 6 kilometrų.
Nakvynė buvo Varšuvos nuošalėje, kaimo sodyboje su privačiu mini zoologijos sodu. Juokingiausia ir keisčiausia buvo tai, kad pakliuvome į lenkiškas vestuves. Manau, "geriausiai" situacija atrodė jų akimis - atvykai, apsistojai, dainuoji ir linksminiesi, staiga, ateina kažkokie 4 neaiškus užsieniečiai ir apsigyvena tavo "name", nešioja daiktus, kažkokie purvini ir t.t.
Maniau, dėl baliaus, miegoti nepavyks visai. Bet, kaip bebūtu keista, tik prigulus, visi momentaliai "nulužom" ir atsibudome 7 ryto. Visi svečiai jau buvo išvykę, sodyba liko tuščia.
Likus 450 km iki namų ir, vėl gi, esant didelei lietaus tikimybei, važiavome beveik be sustojimų. Pietavome Augustave, įdomioje kavinėje pačiame miesto centre. Įdomioje todėl, kad maisto buvo daug, viskas skanu ir kainavo centus. Už 3 didžiules guliašo sriubas, 3 brangiausius pagrindinius patiekalus, 2 arbatas, kavą ir bulvių blynų porciją sumokėjome apie 25 eur.
Likus paskustiniems 200km iki Vilniaus, dangus gąsdino tamsiais debesimis, vis kartodavo "tuoj tuoj bus smagu, ruoškitės, ateikite arčiau, arčiaaaau" - bet nieko taip ir neįvyko. Stipriai purtė tik vėjas.
Benis atsikabino netoli Birštono, mes, trise, nuvarėme link sostinės per Aukštadvarį ir Trakus. Patiko tai, kad paskutinę vietą beveik pilnai padengė asfaltu, motociklininkams nereikia kankintis besikrantat žvyrais ir dalinai nuskinta danga.
Asmeniškai namo atvykau 17 valandą.
Trečią valandą kopijuoju viską prifotografuotą ir prifilmuotą medžiaga, liko dar pusantros
Laukia daug darbo......
Nuotraukų šiandien tik pora
nebuvo nieko labai jau ypatingo. Tiesiog kelias namo...
Nors ir su nuotykiais, visi grįžome "pilnoje techninėje komplektacijoje". Atsisakėme kai kurių "tarpinių stotelių", bet, galiu drąsiai teigti - pamatėme ir aplankėme viską, ką planavome: pravažiavome pačiais įspūdingiausiais "pass'ais", aplankėme ir žinomiausius; pakilome į neapsakomo grožio kalnų viršūnes; susipažinome su bent 4 rūšių ir didžių lininiais keltuvais; pakaitome prie +32 ir saulę; pašalome prie +5 (ar pan); paskraidėme sklandytuvais; aplankėme 3 kalnų masyvus ir 2 aukščiausius šalių taškus; apėjome žaliausius slėnius; pasimėgavome didžiausiu ežerų pakrantėmis; paragavome įvairių šalių virtuvių. Ypatingai norisi pagirti Innsbruck'ą, šiuo metu, tai yra draugiškiausias turistams miestas, kuri tik teko matyti -
pagalvota, išties, apie viską.
Taip pat, gal ir paviršutiniškai, tačiau pavyko pabendrauti su įvairių vietovių ir tautų žmonėmis.
Ačiū kompanijai.
Iki kitų kartų esu tikras jų bus ir ne vienas.
Kadangi, išlipus iš keltuvo, jokio įdomaus vaizdo nebuvo - vieta yra, praktiškai, viduryje miško, nusprendėme paieškoti geresnio apžvalgos taško ir paeiti minėtu keliuku. Po 500 metrų aukštus medžius pakeitė žemos eglutės ir pušys, pradėjo kauptis piktesni debesys. Priėjome prie laukelio su suoliukais ir informacine lenta, kur sveikino atvykus į Čekijos "Krkonošská tundrą". Taip pat, aiškiai supratome, kad tokiu tempu norimo kalno viršūnę pasieksime tik vakarop, todėl apsisukome atgal.
Atgal, keltuvas mus nuleidinėjo pro debesis, apačioje lašėjo silpnas lietus.
Su baime, kad tuoj-tuoj skęsime ir mintimi, kad namai jau-jau pasiekiami ranka, didžiąją kelio dalį praleidome magistralėje. Čia matėme visko: ir tankių fūrų sienų iš visų pusių, ir greitai pro šoną lekiančiu sportinių automobilių, ir didžiulius kamščius dėl kelio avarijos, pro kuri teko filterintis ties 6 kilometrų.
Nakvynė buvo Varšuvos nuošalėje, kaimo sodyboje su privačiu mini zoologijos sodu. Juokingiausia ir keisčiausia buvo tai, kad pakliuvome į lenkiškas vestuves. Manau, "geriausiai" situacija atrodė jų akimis - atvykai, apsistojai, dainuoji ir linksminiesi, staiga, ateina kažkokie 4 neaiškus užsieniečiai ir apsigyvena tavo "name", nešioja daiktus, kažkokie purvini ir t.t.
Maniau, dėl baliaus, miegoti nepavyks visai. Bet, kaip bebūtu keista, tik prigulus, visi momentaliai "nulužom" ir atsibudome 7 ryto. Visi svečiai jau buvo išvykę, sodyba liko tuščia.
Likus 450 km iki namų ir, vėl gi, esant didelei lietaus tikimybei, važiavome beveik be sustojimų. Pietavome Augustave, įdomioje kavinėje pačiame miesto centre. Įdomioje todėl, kad maisto buvo daug, viskas skanu ir kainavo centus. Už 3 didžiules guliašo sriubas, 3 brangiausius pagrindinius patiekalus, 2 arbatas, kavą ir bulvių blynų porciją sumokėjome apie 25 eur.
Likus paskustiniems 200km iki Vilniaus, dangus gąsdino tamsiais debesimis, vis kartodavo "tuoj tuoj bus smagu, ruoškitės, ateikite arčiau, arčiaaaau" - bet nieko taip ir neįvyko. Stipriai purtė tik vėjas.
Benis atsikabino netoli Birštono, mes, trise, nuvarėme link sostinės per Aukštadvarį ir Trakus. Patiko tai, kad paskutinę vietą beveik pilnai padengė asfaltu, motociklininkams nereikia kankintis besikrantat žvyrais ir dalinai nuskinta danga.
Asmeniškai namo atvykau 17 valandą.
Trečią valandą kopijuoju viską prifotografuotą ir prifilmuotą medžiaga, liko dar pusantros
Laukia daug darbo......
Nuotraukų šiandien tik pora
nebuvo nieko labai jau ypatingo. Tiesiog kelias namo...Nors ir su nuotykiais, visi grįžome "pilnoje techninėje komplektacijoje". Atsisakėme kai kurių "tarpinių stotelių", bet, galiu drąsiai teigti - pamatėme ir aplankėme viską, ką planavome: pravažiavome pačiais įspūdingiausiais "pass'ais", aplankėme ir žinomiausius; pakilome į neapsakomo grožio kalnų viršūnes; susipažinome su bent 4 rūšių ir didžių lininiais keltuvais; pakaitome prie +32 ir saulę; pašalome prie +5 (ar pan); paskraidėme sklandytuvais; aplankėme 3 kalnų masyvus ir 2 aukščiausius šalių taškus; apėjome žaliausius slėnius; pasimėgavome didžiausiu ežerų pakrantėmis; paragavome įvairių šalių virtuvių. Ypatingai norisi pagirti Innsbruck'ą, šiuo metu, tai yra draugiškiausias turistams miestas, kuri tik teko matyti -
pagalvota, išties, apie viską.
Taip pat, gal ir paviršutiniškai, tačiau pavyko pabendrauti su įvairių vietovių ir tautų žmonėmis.
Ačiū kompanijai.
Iki kitų kartų
esu tikras jų bus ir ne vienas.Drop a gear and disappear.
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Decoy rašė:Žinutės nuoroda Už 3 didžiules guliašo sriubas, 3 brangiausius pagrindinius patiekalus, 2 arbatas, kavą ir bulvių blynų porciją sumokėjome apie 25 eur.
Kad piguma, čia jums taip atrodo grįžus iš Austrijos
Normali kaina Lenkijoje Sveikinu sėkmingai sugrįžus, ačiū už įdomius ir iliustruotus aprašymus
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Kipshas rašė:Kokį droną naudojot ? Į dėžę tilpo?
Phantom 4 Pro, į kuprinę tilpo jam skirtą, plius fotikas su priedais:
https://www.manfrotto.us/aviator-drone- ... rain-cover
Drop a gear and disappear.
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Tarp 5200 ir 5300 turėtu būti.
GPS trackeris man rodė ties 4900 bet buvo vieną dieną išsijungęs, nebuvai užfiksavęs starto, deja.
GPS trackeris man rodė ties 4900 bet buvo vieną dieną išsijungęs, nebuvai užfiksavęs starto, deja.
Drop a gear and disappear.
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Gavosi 5187 km. 
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Papostinau facebook'e gražiausių nuotraukų dalį:
https://www.facebook.com/deeeeeeeeeeeee ... 1291182514
https://www.facebook.com/deeeeeeeeeeeee ... 1291182514
Drop a gear and disappear.
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Kaip tik tuo metu buvau tatruose ir skaičiau kad pro Lomnicoj buvot.. ir žiauriai pavydėjau kad aš ne su mocu..
P.s.
Emm. Pataisysiu Lomnicky štit yra antra pagal aukštį viršūnė. Aukščiausia yra Gerlachovský štít.
P.s.
Decoy rašė:Žinutės nuoroda kadangi kilome į aukščiausią Aukštų Tatrų tašką - Lomnický štít.
Emm. Pataisysiu Lomnicky štit yra antra pagal aukštį viršūnė. Aukščiausia yra Gerlachovský štít.
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Steve rašė:Žinutės nuoroda Emm. Pataisysiu Lomnicky štit yra antra pagal aukštį viršūnė. Aukščiausia yra Gerlachovský štít.
Teks grįžt
netoli ta viršūnė tik kopt reiks.-
Retro tūzas
- Pranešimai: 183
- Užsiregistravo: 2015-11-23 20:09
- Karma: 68
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Kaip tik ketvirtadienį išvažiuoju su mocu į Slovakiją. Užlėksiu ir į tą Pilį ir aukščiausia tašką 
2017 06 Alpių šturmas: Live.
kepurę žieminę nepamiršk pasiimti
2017 06 Alpių šturmas: Live.
Pirmas trumpas filmukas.
Praktiškai su motociklais nesusietas, tačiau tai buvo vienas pagrindinių moto kelionės tikslų
Praktiškai su motociklais nesusietas, tačiau tai buvo vienas pagrindinių moto kelionės tikslų
Drop a gear and disappear.
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra