APL 2017

[Tinkladraskis]

Žinutės nuoroda
Beje, visada stebėjausi, kai su visa apranga paskęstą iki pusės vandeny, kaip žmonės važiuoja toliau? Džiūna važiuodami ar persirenginėja ir džiovinasi? Daugelyje video mačiau, bet niekur nerodo kas būna paskui, kaip šlapiam važiuot?

Niekas atsarginių rūbų su savimi nesiveža.
Jeigu karšta, tai nedidelė problema, išdžiūsta savaime.

Jeigu nekaršta, tuomet, kas išeina nusirengiama ir ant šarvų lietaus apranga, kad apsaugotų nuo vėjo.
Ir tada labai labai vėsiai keliauji iki dienos finišo.
Taip nutiko mūsų komandos draugui bandant įlįsti į Varadero alėją. Krito ir negilioje baloje panėrė iki kaklo.


Žiūrėti nuo 22:45 min.

Nakvojame gamtoje, todėl naktį visas drėksta ir net drabužiai normaliai neišdžiūsta, bet jeigu sekančią dieną nelyja, tai vėjas išdžiovina.
Drėgmė batuose lydį viso APL'o metu, nes per naktį jie neišdžiūsta.

Aišku paėmus viešbutį kambarį namelyje arba viešbutyje, galima jau padoriau prasidžiovinti.

[shtaras]

Žinutės nuoroda Dėkui, biški atšaldei entuziazmą Į pažintinį nenoriu, GS'o temptis nenoriu, svajoju apie APL'o įveikimą mažyliu. Gal dar persigalvosiu daugiau paendurinęs su juo sezono metu, gal tikrai tam netinkamas aparatas.

Beje, visada stebėjausi, kai su visa apranga paskęstą iki pusės vandeny, kaip žmonės važiuoja toliau? Džiūna važiuodami ar persirenginėja ir džiovinasi? Daugelyje video mačiau, bet niekur nerodo kas būna paskui, kaip šlapiam važiuot?

pernai "pažintinį" važiavom šešiese: du čioperiai Victory, vienas Triumph scrambler, vienas motoroleris bmw, vienas transalpas ir viena juoda orchidėja. Pažintinis prašiau kabutėse dėl to, kad asfaltu beveik nevažiavom. Kažkodėl sunkiausiai Transalpui sekėsi.
kuo durnesnė technika- tuo įdomiau. Vieną kart su yamahom wr'ais 450 važiavom, tai tvirtai galiu atsakyt, kad su ižais žymiai smagiau.
O kai su apranga paskęsti, tai taip ir važiuoji. būna, kad lyja kas dien, tai kiek per naktį pradžiuvo rūbai ir vėl į lietų...

[shtaras]

[Tinkladraskis]

Čia pas shtarą radau tinkamą video APL'ui su Izhais

[Plasnart]

Žinutės nuoroda Dėkui, biški atšaldei entuziazmą Į pažintinį nenoriu, GS'o temptis nenoriu, svajoju apie APL'o įveikimą mažyliu. Gal dar persigalvosiu daugiau paendurinęs su juo sezono metu, gal tikrai tam netinkamas aparatas.

Beje, visada stebėjausi, kai su visa apranga paskęstą iki pusės vandeny, kaip žmonės važiuoja toliau? Džiūna važiuodami ar persirenginėja ir džiovinasi? Daugelyje video mačiau, bet niekur nerodo kas būna paskui, kaip šlapiam važiuot?

Pritarsiu kolegoms, kad dvisėda pagrindiniame APLe geriau nevažiuoti (ten šiaip ar taip vietomis jau motosportas gaunasi). Nei vairuotojui nei keleiviui nebus patogu, o pažintiniame pats tas - vairuotojui bus tik ekstremaliau, o keleiviui lankytini objektai.

Jei lauke karšta tai šlapia apranga tik atgaivina

[MrDonas]

Klausimas kas pernai dalyvavo tradiciniam važiavime: ar įmanoma jį pravažiuoti su sunkiaisiais enduro motociklais (Honda Transalp)? Kiek mačiau iš video, tai sunkiai pravažiuojamų atkarpų mažokai ir kaip suprantu esant reikalui jas galima apvažiuoti.

[Tinkladraskis]

Žinutės nuoroda Klausimas kas pernai dalyvavo tradiciniam važiavime: ar įmanoma jį pravažiuoti su sunkiaisiais enduro motociklais (Honda Transalp)? Kiek mačiau iš video, tai sunkiai pravažiuojamų atkarpų mažokai ir kaip suprantu esant reikalui jas galima apvažiuoti.

Galima pravažiuoti. 2015 metais mūsų komandoje buvo tokie mocai: Kawasaki KLR 650, Honda NC700, Honda Transalp.
Visi pasiekė finišą.

2016 metais komandoje iš sunkiasvorių buvo GS1150R ir pravarė iki finišo.

Pažiūrėk mano video pirmame puslapyje nuo 20:52.

[shtaras]

Žinutės nuoroda Klausimas kas pernai dalyvavo tradiciniam važiavime: ar įmanoma jį pravažiuoti su sunkiaisiais enduro motociklais (Honda Transalp)? Kiek mačiau iš video, tai sunkiai pravažiuojamų atkarpų mažokai ir kaip suprantu esant reikalui jas galima apvažiuoti.

keistas klausimas žiūrėjusiam postus prieš tai. Jei bmw gs1200 pravažiuoja, afrikos pravažiuoja, ižai pravažiuoja, tai transalpas turbūt stebuklingas koks, kuris nepravažiuoja???

[MrDonas]

Žinutės nuoroda

Žinutės nuoroda Klausimas kas pernai dalyvavo tradiciniam važiavime: ar įmanoma jį pravažiuoti su sunkiaisiais enduro motociklais (Honda Transalp)? Kiek mačiau iš video, tai sunkiai pravažiuojamų atkarpų mažokai ir kaip suprantu esant reikalui jas galima apvažiuoti.

keistas klausimas žiūrėjusiam postus prieš tai. Jei bmw gs1200 pravažiuoja, afrikos pravažiuoja, ižai pravažiuoja, tai transalpas turbūt stebuklingas koks, kuris nepravažiuoja???

och, atsiprašau kad norėjau pasitikslinti. Ateityje pasistengsiu neužduoti tamstai keistų klausimų.

[Tinkladraskis]

Nesipykime.

MrDonas tikrai gali čia pamatyti daugiau vaizdų kas su kuo važiavo.
http://enduroclub.lt/aplas.html

[mazhasai]

Žinutės nuoroda
Beje, visada stebėjausi, kai su visa apranga paskęstą iki pusės vandeny, kaip žmonės važiuoja toliau? Džiūna važiuodami ar persirenginėja ir džiovinasi? Daugelyje video mačiau, bet niekur nerodo kas būna paskui, kaip šlapiam važiuot?

Paskui nieko ir nebuna. Važiuoja taip. Mes pirmą APL 2016 dieną važiavom palydėti ir pafotkinti dalyvių (patys nedalyvavom). Suradom vietą, kur dalyvai kerta upelį, diena buvo karšta, tai buvo kaifas pabraidyti su ekipiruote po upelį atsivesinti. Po to sėdom ant mocų ir nurūkom namo, pakeliui spėjom ir pradžiūti.

Grįžtant prie APL temos, labai idomu finansiškai kiek pridėti papildomai pinigo reikia prie startinio mokėsčio. Kuras, maitinimasis... kas dar?

[Tinkladraskis]

Kurą paskaičiuok pagal savo moco vartojimą 2000 km.
Maistas ryte ir vakare įskaičiuotas į dalyvavimo mokestį.
Maistui pietums nereikia daug skirti nebent ieškosite kavinių. Mes per APL'ą tik kartą stojome Jurbarke tradicinėje vietoje šašlykinėje pavalgyti. Kitomis dienomis su savimi vežėmės maisto. Duona, mėsos/lašinių, svogūnų/agurkų ir kokių miusli batonėlių.

Likusios išlaidos jau neplanuotos: papildomų daiktų ar priedų pirkimas pakeliui, pvz.: poilsio dienos metu Klaipėdoje žmonės pirkosi stabdžių kaladėles, tepalų, naujus akinius ar lietaus aprangą

[4xRG]

http://www.enduroclub.lt/apl2017.html

[Tinkladraskis]

Svarbiausia informacija atnaujinta pirmoje žinutėje.

[Tinkladraskis]

Norintys paganyti akis į didžiulį enduro motociklų sambrūzdį, atvažiuokite šeštadienį apie 9 val. ryto prie Yamatecha Perkūnkiemio 4, Vilnius.

Iš viso APL'ą šiais metais važiuoja 96 motociklai arba 99 dalyviai (trys ekipažai pažintinį važiuos dvisėda).

Seniausias pagrindinio (offroadinio) APL dalyvio motociklai net du Yamaha XT600 1986 m.

Naujausi KTM Freeride 350 ir Honda CRF 250 L 2017 metų.

Aišku, moto amžiaus vidurkis sukasi apie 1998 - 2000 metus.

[4xRG]

Savaitė važiuojant aplink Lietuvą | KaunoDiena.lt

Šaltinis: diena.lt

[Tinkladraskis]

APL 2017

Enduro kelionė aplink Lietuvą palei pačią valstybės sieną gimė prieš 14 metų. Pirmąjį kartą startavo tik maža motociklininkų grupė ir visą Lietuvą apvažiavo per 3 dienas. Reiškiasi, per dieną įveikdavo apie 700 km lįsdami į purvynus, bruzgynus ir ieškodami keliukų. Startuodavo anksti ryte, o nakvynės vietą pasiekdavo jau po vidurnakčio.
Šitas „džiaugsmas“ tapo tradicija, kuri šįmet pakartota 14-ą kartą.

Man tai buvo trečiasis APL‘as iš eilės. Po pernykščio „ratuko“ aplink Lietuvą nusprendžiau, kad trečią kartą jau tikrai nevažiuosiu. Tąkart man buvo nelengvas važiavimas, nes komanda viduje nelabai susidraugavo, teko važiuoti greičiau nei man buvo patogu ir nebuvau morališkai pasiruošęs, kad gausiu dažnai lietaus ir bus vėsu.

Bet laikas ėjo ir metams persivertus į 2017 buvo paskelbta sekančio APL data. Neramumas vėl ėmė kirbėti viduje. Ėmiau bendrauti su draugais ir tikrinti jų nuotaikas, kas norėtų startuoti. Taip palengva susidarė branduolys iš manęs, DCDL ir Ramgav šių metų komandai.
Tada pajudėjo pasiruošimas. Pavasarį ruošiami motociklai, mano atveju taisomi vis nauji išlindę gedimai. Po to ėmiausi ir fizinio pasiruošimo, kad lengviau atlaikyčiau krūvį. Šios kelionės metu per dieną įveikiama vidutiniškai apie 285 km žvyrais, miškų ir pievų takeliais su neilgomis, bet sudėtingomis atkarpomis purvynuose, durpynuose ar smėlynuose. Ant motociklo praleidi kasdien bent 7-8 valandas, bendrai sugaištamas laikas tarp starto ir finišo 12 valandų. Žinoma yra greitesnių komandų, kurie gali palaikyti didesnį tempą ir mažiau vartosi, todėl jie atvažiuoja keliom valandom greičiau. Po tokios dienos vakare labai praverčia ne tik pirtis, bet ir magnio milteliai.

Ir taip atėjo paskutinės dvi savaitės prieš startą.
Pasiruošimas suintensyvėjo, ėmėme derinti daiktų sąrašą, kad nesidubliuotų sunkūs įrankiai ir kitos priemonės. Organizatoriai mums priskyrė du papildomus narius. Bendravome internetu, o gyvai susipažinome starto rytą.
Patarimas: jeigu yra galimybė, labai naudinga susibėgti naujai komandai prieš renginį ir kartu pasivažinėti. Matysite kiekvieno sugebėjimus ir įvertinsite ar visų vairavimo sugebėjimai yra panašaus lygio.

Paskutinis vakaras garaže prieš startą.
Liko tik kelios smulkmenos susikraunant daiktą ir keli smulkūs daikteliai. Atrodo, kad tuoj susidedu ir ramiai 21 valandą einu gulti. Aha, taip taip.
Tie smulkūs darbeliai baigėsi apie 1 valandą ir gulti nuėjau tik 01:30. Bet ramus, kad viskas supakuota ir suruošta. Paskutinės minutės sindromas, manau, kamavo daugelį dalyvių. Likusioji mano komandos dalis ir ėjo gulti ne anksčiau 2 valandos nakties. Jauni, stiprūs, ech viskas bus gerai. ☺

1-ą APL diena
Žadintuvas 6:30, lengvi pusryčiai, apsirengimas ir 7:40 jau ant motociklo.
7:50 pas Mitas-Moto pasitikrinu padangų slėgį ir kartu su jų komanda „10 metų“ važiuojame link Yamaha salono, kur vyksta galutiniai formalumų tvarkymą ir oficiali renginio pradžia. Jų komandoje šįmet dalyvavo vyrukas su bene sunkiausiu, didžiausiu ir man įspūdingiausiu šio APL‘o motociklu KTM 950 Adventure. Nestandartiniai duslintuvai skleidė tokį garsą, kad pagalvoji apie praskrendantį naikintuvą abra dragster‘į su turbininiu varikliu.

Prie Yamaha viskas vyko tvarkingai, dedami parašai ant dokumentų, kad pats esi atsakingas už savo elgesį ir iš to išplaukiančias pasekmes. Kas užsisakė, gavo vardinius motokrosinius jersey marškinėlius su APL simbolika. Visi kiti gavo po kaklaskarę. Žinoma buvo įvairių suvenyrų iš rėmėjų. Vienas iš įspūdingesnių, peleninė. ☺ Pats tas daiktas vežtis su savimi viso APL‘o metu. Na gal kam privertė susidėti varžtus, perrenkant sankabą po pirmos dienos. ☺

Mūsų komandą sudarė be anksčiau minėtų narių dar Rafal ir Marius. DCDL dėl paskeitusių darbo reikalų atidėjo savo APL startą iki Vištyčio etapo.

Starto vietoje jau buvome ramgav, Rafal ir aš. Mariaus niekur nematyti. Skambinamės ir sužinau, kad po last minute pakeitimų servise, dar vis bando atsiimti savo motociklą. Bet neilgai trukęs atvyko ir jis. Sugaišti vertėjo, nes pasikeitė pakojus iš guminių į dantytus metalinius.

Po to vyko instruktažas bei tylos minute buvo pagerbti du mirę Enduro klubo nariai. Vienas jų yra APL‘o sumanytojas, kuris žuvo trečiojo APL‘o metu. Ši kelionė nėra lenktynės, bet tai vis tiek išlieka važiavimas offroad‘u su labai daug kliūčių ir pavojų. Nereikia to nuvertinti.

Galiausiai visi sušokome ant motociklų ir pagaliau pajudėjome į oficialaus starto vietą Medininkų pilyje. Ten neilgai pabuvę ir pasitikrinę savo motociklinį bagažą nusifotografavome grupinei nuotraukai.

Tada, kas buvo pasiruošęs, nusifotografuodavo kaip komanda prieš startą ir pajudėdavo į šių metų nuotykį.
Taigi startinis jaudulys eina į antrą planą ir šventė prasideda.

Pirmoji diena Medininkai – Vėlūnai (232 km)

Apšilimui turėjome gražių miškų ir pievų keliukų, vieną kitą žvyrkelį, keliukus šalia dirbamų laukų. Saulė ir debesys danguje nežadėjo lietaus, tačiau visą savaitę gerai lijo. Iš vienos pusės buvo gerai, kad žvyrkeliai nedulkėjo, bet miškuose buvo pilna balų, pažliugusiose pievose buvo slidu ir klampu. O jeigu koks nelaimelis įlįsdavo į šviežiai suartą lauką, ten greitai ir stabiliai strigo.

Taigi nors nelijo, bet greitai buvome šlapi nuo balų ir prakaito. Teko ne kartą traukti komandos narių motociklus iš įvairiausių spąstų.

Įdomesnis momentas buvo, kai važiuojant dirbamo lauko pakraščiu teko stoti ir Rafalui neįsijungus pavarai motociklas su neutralia pavara nuslinko atbulas į melioracinį griovį. Neįtikėtina, bet keturiese iškėlėme motociklą gana greitai. Matyt, kad buvome dar labai kupini jėgų ir adrenalino.
Vėliau pasitaškymai miškuose per balas.

Dienos įžymybe tapo 3 kilometrai šviežiu smėliu ir smulkiu žvyriuku nukloto miško kelio įveikimas. Čia strigo visi, kam važiavimas minkšta kelio danga sudaro problemų. Miklesnieji pravažiavo ir ėjo gelbėti likusių komandos narių. Šamia keliuke aidėjo nuolatiniai raginimai: GAZO! GAZO! Varyk antra pavarą! Neatleisk GAZO!
Vieniems buvo linksma, kitiems buvo baisu. ☺

Turiu pastebėti, kad kai kurie susimuliavo ir perleido savo motociklus labiau patyrusiems vairuotojams, kad pravažiuotų likusią smėlyno atkarpą.

Kaip Andrius Šulskis (organizatorius) instruktažo metu sakė: kai dienos metu pasieksime momentą, kai nieko nebesinori ir nebeišeina pavažiuoti daugiau net 10 km, žinokite, kad įveikėte dar tik trečdalį trasos.
Jo žodžiai daugeliui išsipildė kaupu ne tik pirmą dieną, bet ir vėlesniais etapais. ☺

Manau, kad ir Aldona Pieva (organizatorė) tuos žodžius smėlynuose taip pat labai gerai prisiminė. Kovojo su smėliais iš visų jėgų ir su komandos narių pagalba smėlynas buvo įveiktas.

Bendras rezultatas – dvi sudegintos sankabos (Africa Twin ir Yamaha Tenere).
Po šios atkarpos važiuoti jau buvo ramiau ir didesnių gamtos iššūkių nesulaukėme. Mes važiavome gana ramiu tempu, nes Ramgav ir Marius yra pradedantieji enduro srityje.

Pakeliui matėme kaimus ir miestelius. Stojome Švenčionyse užsipilti kuro, o jau artėjant prie stovyklos aplankėme Bagaslaviškio maisto prekių parduotuvę. Tuo pačiu stabdėme visus pravažiuojančius APL‘istus, kad nusipirkti atsigerti ir užkąsti. Tai buvo džiaugsmo ir darbo pardavėjai.

Apie 21 valandą atvyko į Vėlūnuose įsikūrusią kaimo turizmo sodybą. Ten buvome labai gerai pamaitinti ir pasišildėme pirtyje. Tuo pačiu gavau progą pažiūrėti kaip atrodo paskersta naujos Tenerės sankaba ir kaip atrodo desperatiškas Tenerės savininko veidas. Visgi klausimas gana opus: Kur šeštadienio vakarą gauti naujus sankabos diskus...

2-a APL diena
Vėlūnai – Antupis (266 km)
Antroji diena buvo pažymėta lietumi. Lijo visą naktį ir visą dieną. Pasistiprinome galingais pusryčiais, supakavome šlapias palapines ir atakavome šios dienos enduro tracką.

Įveikus pirmus lapuočių krūmynus nusileidome į purvyną su giliomis balomis šalia Žilmo ežero. Čia viskas paprasta: neriam į balą, lendam per purvą, vėl neriam, vėl purvas ir dar trečią kartą ir.... nebeišneriu iš balos. Motociklas gesta ir akumuliatorius nusprendžia, kad čia ta vieta, kur jis nori išsikrauti ir pailsėti. Trečiajame kilometre sėkmė šiai dienai nusisuka nuo mūsų komandos.

Gerai, kad užgesome šalia vasarnamio, kurio šeimininkas labai smalsiai stebėjo pro jo valdas besikapanojančius motociklininkus. Jis buvo labai malonus ir davė laidus, kad užvestume mano motociklą nuo jo automobilio akumuliatoriaus.
Jis pasakojo, kad visus metus čia būna ramu tik liepos pradžioje vieną dieną čia vyksta toks motociklininkų šou. Daugiau tuo takeliu ir purvyne niekas nebando nei važiuoti nei eiti. Pats netgi galvojo prisijungti prie APL‘o, bet kol kas žiūrėdamas į mūsų vargus atsisakė minties. Jis net galvojo, kad dėl tokių lietingų orų ir didelės purvynės šįmet neišvys motociklininkų. Klydo... ☺

Na ką gi, pajudėjome toliau ir nuvažiavome net 500 metrų kai sustojo Rafalo motociklas. Va čia bėda buvo rimtesnė. Strigo kuro padavimo sistema. Čia sugaišome bent 1,5 valandos. Rafalas pervedė naują kuro padavimo žarną, išėmė kuro filtrą, visaip kaip ieškojome būtų pelengvinti kuro tekėjimą. Galiausiai rado kelis atsilaisvinusius karbiuratoriaus varžtelius. Juos prisukus situacija šiek tiek pagerėjo ir veriklis nors ir purtydamasis, bet ėmė nuolat dirbti.

Taigi šokome į kelią, nes stovėjimas lietuje nuotaiką gerokai nusodino, ir ėmė tiesius žvyrkelius, kad sutaupytume sugaištą laiką. Visagine užsipylėmė kuro, užkandome ir tiesiosiomis lėkėme iki Obelių miestelio.

Atvykus iki Obelių degalinės net išvydome saulę. Trumpai pabendravome su baikeriais, kurie per lietų grįžo iš Latvijoje vykusio renginio. Papietavę ir atgavę kovinę nuotaiką nusprendėme grįžti į track‘ą ir paimti legendinę „Varadero alėją“.

Tai trijų kilometrų ilgio atkarpa tankiame miške prie LT-LV sienos. Pati siena tai griovys su vandeniu, į kurį niekas nenori pakliūtų. Varadero alėja eina Latvijos pusėje ir ją sudaro siauras singletrack tarp jaunų medžių, tada labai klampi durpynė, po to vėl siauras takus tarp lapuočių krūmų, didelis rastas ir griovio kirtimas grįžtant į LT pusę.

Ši atkarpa gavo Varadero alėjos pavadinimą, nes ankstyvaisiais metais Honda Varadero šturmavo šią vietą ir labai gerai įklimpo. Komandos nariams teko ant rankų nešti motociklą visą šią atkarpą. Atsiminimas įsirėžė giliai į atmintį ir taip atsirado pavadinimas.

Profai šią atkarpą įveikia per 20 minučių, o kiti kaip pasiseka nuo valandos iki trijų valandų. Atvažiuokite ir pabandykite savo jėgas.

Šįkart privažiavęs prie durpyno sutikau ankstesnės komandos narius. Jie jau išsitraukė telefonus ir fotoaparatus laukė gudriai besišypsodami. Mano klausimai pro kur geriau važiuoti buvo negirdimi. Ką gi, gazas dugnas ir per vidurį!!!
Įveikiau 5 metrus durpyno ir gerai sėdau iki duslintuvo. Komandos nariai visi draugiškai mane gelbėjo, teko iškelti motociklo priekį (pirmas ir vienintelis kartas, kai Kawasakis buvo ant vienkės) ir versti į visą ant šono. Galinis ratas buvo tarp dviejų šaknų ir vieną teko išlaužti ir patraukti šalin.

Likusioji komandos dalis su didesniais ar mažesniai nuotykiais irgi įveikė durpyną. Po to takeliu aš vos nenuslydau į griovį su vandeniu, nes šlapiai šaka dėjo per veidą ir susimėtęs pasukau vairą griovyn. Tai supratęs mečiau motociklą ant šono. Rankytėmis pasitempiau motociklą atgal ant takelio ir važiavau tolyn. Paskui važiuojantis Marius giliau nulindo į griovį, bet buvo iškeltas.
Rastą ir paskutinį griovį įveikėme gerai.

Apsidžiaugiau, kad galėsime toliau varyti track‘u ir saulė maloniai šviečia. Pajudėjome rugių laukais tik po kelių minučių veidrodėliuose pradingo Ramgav ir Rafal. Sustojau, laukiu, bet niekas neatsiveja.
Apsisukai ir pavažiavęs atgal matai, kad vyrukai stovi nusiėmę šalmus ir rodo man ženklus, kad stabdyčiau arklius.

Priežastis matyti čia:

Taigi šią dieną sugedo jau trečias motociklas iš keturių.
Tokio remonto lauko sąlygomis niekaip nepadarysime, nes atsarginių žvaigždės guolių niekas su savimi neturėjo. Sprendimas paprastas: dabar mokinsimės vienas kitą tempti. Ramgav sako: „Aš niekad dar nebuvau tempiamas ant moco“, aš jam „aš niekad su mocu nesu tempęs“.

Bet viskas pavyko labai sėkmingai ir mūsų tandemas nuvažiavo 25 km iki pat Rokiškio.

Šį gražų sekmadienio vakarą buvo sugalvotos tris tolimesnės eigos alternatyvos:
A) Surasti servisą ir guolius bei pasikeisti ir sava eiga parvažiuoti likusius 100 km iki stovyklos.
B) Surasti transportą, kas nuvežtų iki stovyklos.
C) Surasti nakčiai nakvynės vietą motociklui.

Atitinkamai įvertinome galimybę, kad pavyks alternatyva A – 0%, alternatyva B – 50%, alternatyva C – 100%.
Apie Rokiškį iš motociklizmo pusės žinau tik tiek, kad čia gyvena Machera. Neturėjau net jo telefono numerio. Susiradau emailo adresą ir parašiau. Tada prasidėjo stebuklai.

Machera perskambino po kelių minučių, atvažiavo per 15 minučių. Pradėjo daug skambinėti ir derinti ir padarė tikrą stebuklą, suorganizavo moto servisą, atsivežė jo savininką. Tada surado žmones, kurie prekiauja guoliais ir per pusvalandį į servisą buvo pristatytas reikiamo dydžio guolis. Ramgav per valandėlę jį pakeitė. Taigi įvyko stebuklas už kurį esame labai dėkingi Macherai ir Rimelija serviso savininkui, kuris net labai svarbius šeimyninius reikalus atidėjo, kad pagelbėtų broliams motociklininkams.

Rafal ir Marių paleidome anksčiau, kad stovykloje būtų pirmi ir pastatytų palapines.

Po stebuklo Rokiškį palikome apie 21:20 ir temstant įveikėme 100 km. Paskutinius kilometrus mano navigacija nusprendė pravesti trumpiausiu keliu per pažliugusias pievas. Taip sakant, kad neatsipalaiduotume.
Stovykloje buvome apie 23 valandą. Sutikome savo komandos narius, kurie patys ką tik atvyko.

Pasirodo jų važiavimas asfaltu irgi buvo galingu nuotykiu. Likus keliems asfaltiniams kilometrams iki stovyklos iš javų laukų į kelią iššoko dvi stirnos tiesiai prieš pat Marių. Pirmoji anksčiau, o antrą tiesiai Mariaus trajektorijoje. Važiavimo greitis asfaltinis kruizinis 90 km/h.
Staigus stabdymas, bandymas išvengti susidūrimo, šalikelė, priekinio rato blokavimas ir kritimas.
Marius stipriai susitrenkė riešą, bet ne daugiau. Kaip pasakoja Rafal, jis iš karto pašoko ir piktai pirštų grūmojo nubėgančioms stirnoms Niu Niu Niu!
Motociklui buvo nulaužtas veidrodėlis, posūkiai, rankenėlių apsaugos, sulinko sankabos rankenėlė. Bet atsigavos po šoko pavyko grįžti į stovyklą.

Čia jau tamsoje pasistatėme palapines, pavalgėme vakarienės likučius ir šildėmės pirtyje. Po to dar buvo pokalbiai su kitais motociklininkais ir gulti ėjome apie 2:20.
Kiti dalyviai minėjo, kad diena buvo sunki. Offroadas buvo labai slidus ir ypatingai daug purvo. Rusnietis su komanda įveikė visą tracką ir pastebėjo, kad su kiekviena didesne sankryža vėžių vis mažėdavo. Ne daug kas sugebėjo pravažiuoti pilną šios dienos maršrutą.

Nors tai buvo tik antra diena, bet stovykloje vyko masinis susidėvėjusių stabdžių kaladėlių keitimas. Tokiomis oro sąlygomis jos dilo tiesiog akyse.

3-a APL diena
Antupis – Karklė (368 km)
Ėjau gulti žinodamas, kad sekanti diena bus ilgiausia visoje kelionėje. Visi 368 km ir didieji ilgieji Šiaurės Lietuvos žvyrkeliai.

Pradžiai apšilome keliuose miškeliuose ir po to traukėme į žvyrkelius. Man tai buvo meditacijos diena, kai tuo metu Ramgav kovojo su savo vidiniais asfaltiniais refleksais ir bandė save perlaužti, kad plaukiojantis ant kelio motociklas nėra blogai. Tempas buvo lėtas, ėjimas į posūkius labai atsargus, bet su kiekvienu šimtu kilometrų vidutinis greitis palengva kad ir keliais km/h didėjo.

Viename kitame miškelyje mūsų enduro pradedantieji rasdavo kur paguldyti mocus. Kad nebūtų šalta ir nuobodu. ☺
Važiuojant pro kaimus ir miestelius matėme daug vaikų, kurie nustebę arba su šypsenomis mus stebėjo. Su visais susimojuodavome. Manau, kad turėtų atrodyti įspūdingai kai pro kokį seną gatvinio tipo kaimą su dešimtim trobų per dieną praūžia beveik šimtas įvairiausių motociklų.

Sustojome Žagarėje prie puodų namo.

Pirma dienos šventė buvo Naujojoje Akmenėje. Čia mes važiavome per senąjį klinčių karjerą. Pagrindiniame karjero kelyje praleidome didžiulius savivarčius, kurie vežioja iškasenas į gamyklą. Žinau, kad jie nėra patys didžiausi pasaulyje, bet šitie sunkvežimiai paliko gerą įspūdį.

Mieste pasipildėme kuro, pavalgėme ir apsiplovėme motociklus, kad radiatoriai geriau vėsintų.
Tuoliau vėl žvirkelių maratonas kol privažiavome geležinkelio tiltą per Ventos upę. Jokių triukų nerodėme ir tvarkingai užvažiavę ant sankasos persinešėme motociklus per bėgius ir tiltu nuriedėjome link Mažeikių Naftos perdirbimo gamyklos.
Čia sutikome hardcorinius Pažintinio APL‘o dalyvius, kurie irgi kėlėsi per tiltą. Padėjome perkelti jų motociklus. Po to tilto jie nusprėndė pasibandyti mūsų tracką, tad likusią dienos dalį žvyrais važiavome dvigubai didesne sudėtimi.


Jau saulei artėjant prie horizonto pasiekėme pajūrį. Čia smėlėtais keliukais įvažiavome į Palangą. Nustebinome aplinkinius savo murzina išvaizda ir traukėme toliau į Karklę.
Stovykloje pagaliau atsipalaidavome, nes rytoj poilsio/remonto diena, todėl bus galima išsimiegoti ir neskubėti. Vakare buvo įvairių naminių ir gamyklinių gėrimų degustavimas ir begalinės diskusijos apie motociklus ir važiavimą jais.
Mariui dar vis stipriai skaudėjo ranką nuo sumušimo, todėl nuskausminamieji buvo jo nuolatiniai palydovai.

4-a APL diena
Karklė – Pakalnė (114 km)
Oficialiai tai poilsio ir remontų diena. Rytas pasitaikė lietingas, pusryčiams kopūstienė skysta, todėl nieko nelaukdama APL kariauna pajudėjo šturmuoti Yamatecha parduotuvės ir serviso.

Dar ryte vienam APL dalyviui nepasisekė, važiuojant Klaipėdoje link serviso jis per vėlai pastebėjo stabdančius komandos draugus ir per staigia pastabdęs krito. Lūžo koja, greitoji, policija ir t.t.

Mes, kaip priklauso, startavome vėlyvai ir prie serviso atvažiavome jau pačiame remontų įkarštyje. Buvo gražu žiūrėti į vykstančius kaladėlių keitimus, filtrų plovimus, tepalų perpylimus, padangų keitimus, metalo pjaustymus ir pan.
Yamatecha turi vieną meistrą ir vieną atsarginių detalių užsakymo specialistą. Jiems ši diena buvo tikra pragaro virtuvė. ☺ Vienam teko atsirinkti iš virš 60 specifinių užsakymų ir problemų kai vieno žmogaus užsakytas ir iš anksto atvežtas detales pasiima kitas. Skubūs pakartotiniai užsakymai ir t.t. ☺

Aš keičiausi savo pasenusį akumuliatorių, kurio naujo teko palaukti valandą, nes kažkas jį anksčiau atvažiavęs nupirko. Dar keičiausi iš anksto užsakytas padangas. Kad meistrui būtų lengviau pats nusiėmiau ratus ir išleidau orą. Bet vis tiek teko nemažai valandų pralaukti, kol meistras atliko kitus užsakymus. Pavydžiu tiems, kurie moka dirbti su padangų keitimo staklėmis ir patys apsirūpino. Savo seną galinę padangą atidaviau mainais į alų kitam APL dalyviui, kurio esamoji buvo visai pavirtusi touringinę ir nebesusitvarkė su šios kelionės keliamais iššūkiais.

Fun fact mano anksčiau mintėtas KTM 950 Adventure per tris dienas sugebėjo sudrožti galinę padangą ir Klaipėdoje keitėsi į naują. Va jums ką duoda rimtas važiavimas su galingu sunkiu motociklu.

Ramgav pasikeitė visus galinio rato guolius ir pasiėmė atsarginius žvaigždės guolius.
Marius betiesindamas sankabos rankenėlę ją nulaužė, tad su kitų pagalba pritaikė kitą rankenėlę.

Vakare dar apylinkėse ieškojome, kas suvirins šoninę kojelę Mariaus motociklui. Rasti čia nepavyko. Taigi per neilgas, bet linksmas kopas išvyko iš Klaipėdos, kur palei Vilhelmo kanalą keliavome tolin link Rusnės. Čia viejuotose apylinkėse pasiekėme labai draugiškų šeimininkų valdomą sodybą „Pakalnės vingis“.
Šeimininkas Mariui sugebėjo suvirinti ir pagaminti naują šoninę kojelę.

Čia įvyko tradicinės lėčiausio motociklininko varžybos. Poromis po du motociklininkai varžėsi, kas vėliau kirs finišo liniją už 20 metrų. Puikios varžybos kamerinėje atmosferoje. Mūsų komanda, deja, nepasiekė vertų dėmesio rezultatų.
Prisivalgę aštrios tradicinės sriubos su vietoje užaugintais čili pipirais pasistatėme palapines ir tada nėrėme į amžinas diskusijas su kitais, kaip teisingai valdyti motociklą žvyruose ir smėluose. Čia Andrius Šulskis pravedė labai įdomią valandos trukmės paskaitą su pavyzdžiais ant motociklo.

Diena baigėsi nutrūktgalviškomis motociklinėmis ir ne tik istorijomis prie laužo.

5-a APL diena
Pakalnė – Vištytis (242 km)
Rytas buvo labai gražus ir saulėtas.

Pasistiprinę tiršta sriuba ir arbata/kava pajudėjome į naują dieną. Didesnioji kelio dalis driekėsi žvyrkeliais palei Nemuną.

Sustojome prie enduristams legendinės Nemuno salos dar vadinamos Karvių sala. Iki jos eina stambių akmenų brasta. Drąsiausieji lindo į šį akmenų ir stiprios vandens srovės iššūkį. Dauguma mintyse pasigailėdavo savo poelgio dar neįpusėję kelio. Grįžti tekdavo ta pačia brąsta. ☺

Čia jau važiavome palei sieną su Kaliningrado sritimi. Kituose pasieniuose matai tik upes, ežerus arba miškus, o čia galėjau pasižvalgyti į didesnius ir mažesnius pastatus ten už sienos. Man ši vieta labai įdomi.

Vienoje pievoje nukrypau nuo tracko, o ramgav važiuodamas toliau už mūsų nusuko pagrindiniu maršrutu. Grįžome į trasą ir ėmė jį vytis. Ramgav galvojo, kad vejasi mus. Tokios lenktynės truko iki Rambyno kalno ir dar toliau, kol pagaliau vėl visa komanda susirinko į vieną krūvą.

Horizonte pamatėme Jurbarkui žadėtus lietaus debesis, kurie plaukė Kaliningrado kryptimi. Pasifotografavome ir puolėme į lietaus aprangą.

Jau greitai patys murkdėmės lietuje besibraudami brūzgynais. Pačioje nepatogiausioje vietoje vėl sustojo Rafal motociklas. Teko grįžti per tankias šakas ir gilias purvo vonias. Baiginėjasi benzinas ir streikuoja kuro padavimas. Pas Ramgav esamas benzinas jau gerokai nupiltas, todėl ėmiausi siurbti vamzdeliu benzą iš savo bako. Pirmą litrą ištraukiau lengvai. Bandymas pasiurbti ir pripilti antrą litrą benzino baigėsi tuo, jog apsitaškiau veidą benzinu. Bjaurybė neskanus ir degina odą.
Na kažkaip užsikūrėme, tad ta proga lietuje miške užkandome ir keliavome toliau. Rafal motociklas streikavo, todėl jau netoli Jurbarko kirtome mažą gabaliuką track‘o ir paskutinius 10 km perriedėjome asfaltu.

Jurbarke užsipylėme benzino pilnus bakus ir užsukome į tradicinę APL sustojimą vietą: Jurbarko Šašlykinę. Čia sutikome nemažą būrį bendražygių.
Po pertraukos toliau keliavome žvyrkeliais karts nuo karto įlįsdami į kokį techniškesnį keliuką. Taip pat sustojome Kudirkos Naumiestyje prie legendinių skulptūrų.

Pakeliui dar surinkome Aldonos pamestas lietaus kelnes.

Vištytį pasiekėme vakarėjant ir čia mus pasitiko DCDL. Buvo tikra šventė, nes ne tik komanda pasipildė, bet ir DCDL dėka nakvojome namelyje. Tad atpuolė rūpesčiai dėl palapinių statybos. Vėl linksma vakarienė, nuotykių dalinimasis, diskusijos plačiame rate prie laužo, kodėl mes važiuojame APL.

Paraleliai vyko masinis drabužių ir batų džiovinimas įvairiausiais prietaisais: fenais, betų fenais, batų šildytuvas ir pan. Absoliutaus lyderio neradome, bet fenas per valandą sugeba gana gerai išpūsti net labai pramirkusius batus.

6-a APL diena
Vištytis – Zervynos (264 km)
Šeštoji diena išaušo labai greitai, bet visai komandai buvo gana sunku po vakarykščių diskusijų ir degustacijų. Startą teko atidėti papildomai valandai.

Visgi saulė maloniai švietė, tad pajudėjome link trijų valstybių sankirtos ir gavome kelis kilometrus traktoriaus išmalto purvyno. Trumpam sustojome Lenkijos pusėje ir norintys nužygiavo pėsčiomis iki trijų šalių sankirtos.
Po nedidelio sustojimo ėmėme šturmuoti žyvruotus kalnus ir kalniukus. Gana greitas ir techniškas ruožas, kurį buvo labai linksma važiuoti kol pastebėjau, kad trūksta Mariaus. Stojome, laukėme, bet niekas nepasirodė. Ramgav, kad jau važiuoja lėčiau, paleidome į priekį ir pasakėme Rafal jį prisivyti.

Grįžau atgal ir radau Marių su nulaužta galine motociklo dalimi, kuri laiko numerį (kas iš jo likę) ir posūkius. Traukėme įrankius, Marius nukirpo ir izoliavo laidus. Su remontu ir važinėjimais pirmyn/atgal užtrukome apie 40 minučių.

Toliau mūsų trijulė su DCDL ir Mariumi ėmėme vytis Ramgav ir Rafal. Kaip vėliau paaiškėjo, teko vytis pusę dienos. ☺ Reguliariai stojome visose pakelės degalinėse, kad papildytume mažąjį DCDL KTM‘o baką.

Pervažiavę vieną geležinkelio pervažą turėjome pralįsti palei stačią geležinkelio sankasą ir stačius vandens surinkimo griovius. Statumo buvo nemažo, maniškis KLR’as lipdamas iš gilaus griovio vis stojosi piestu. Bet iš trečio karto išlipau.
Mariui nelabai pasisekė, važiuodamas ir skersai lipdamas iš kito griovio nesusilaikė ir vertėsi žemyn į vandenį. Ištraukėme

Taip besivejant už Lazdijų mus pasivijo lietus ir jau lietaus lydimi atvažiavome į legendinę Dzūkijos Dakaro atkarpą. Tai apie 15 km ruožas iš gilaus smėlio, kuriame reikia labai atsukti gazo rankeną, kad pravažiuotum ir nesiplotum. Mano tempas buvo apie 60-70 km/h trečia pavara. Toks įdomus jausmas, kad leki per smėlynus nemažu greičiu, motociklo priekį ir galą belekaip mėto, bet judi į priekį. Vairavimas vyksta ne vairu, o perkeliant kūno svorį į dešinę arba į kairę.
Smėlynuose stojome padėti kitai komandai, kurios vienam motociklui skilo variklio dangtelis. Deja turimame įrankių arsenale nebuvo 10 dydžio šešiakampio rakto. Tad palinkėjome sėkmės tempiant motociklą ir lėkėme toliau. Smėlynus įveikėme sąlyginai greitai, nes lietaus dėka smėlio paviršius buvo kiek tvirtesnis.

Ramgav sustojo laukti mūsų prie Baltosios Ančios HES. Čia jį pasivijo ir Rafal, kuris pasirodo didžiąją dienos tracko dalį važiavo be navigacijos tik pagal motociklų vėžias. Čia užkandę traukėme toliau ir miškais miškeliais ir pievomis artėjome prie Zervynų.

Pravažiavus Kabelių kaimą lygioje vietoje užgeso mano motociklas. Elektra yra, o motociklo starteris nė krust. Taigi apie 21 valandą teko nurinkinėti motociklo apdailą ir ieškoti problemų. Pradžiai tikrinome saugiklius, po to kill switch. Jau buvome nusiteikę, kad teks tempti 30 km iki Zervynų, bet Rafal pastebėjo atsisukusius sankabos sensoriaus varžtelius. Šitas sensorius ir užblokavo visą reikalą.

Greitai užtrumpinę vėl užvėdėme motociklą. Beieškodami gedimo kitoje vietoje kažką pridirbome su šviesomis, tad iki stovyklos prieblandoje teko važiuoti be šviesų. Bet nebėda, spėjome atvažiuoti prieš visiškai sutemstant.
Stovykloje buvome labai gardžiai pamaitinti ir pradėjus kristi rasai, o Zervynose jos būna labai daug, pasistatėme palapines. Nieko nelaukdami sugulėme miegoti.

Laukė šalta naktis su +6°C temperatūra. Tikros lietuviškos vasaros džiaugsmai. ☺

7-a APL diena
Zervynos – Medininkai (266 km)
Naktis buvo vėsi, todėl pakilau 6 valandą ryto. Norėjosi sušilti ir prasimankštinti. Gyvenimas stovykloje palengva budo. Vienas bendražygis taip sušalo, kad apsirengęs visą moto aprangą net su pirštinėmis kūreno laužą ir šildėsi.
Nusprendžiau pasižvalgyti po motoparką ir nufotografuoti visus APL motociklus. Pavyko nufotografuoti 95% visų motociklų. Keli buvo paslėpti kažkur toliau nuo akių.
APL2017 moto parkas

Dar atskira kolekcija su motociklinėmis žaizdomis. Žinoma labiausiai kenčia posūkiai, plastikai, veidrodėliai ir žibintai.
Nukentėjusios moto dalys

Saulei pakilus aukščiau stovykla sujudo, greitai krovėmės daiktus ir ėjome pusryčiauti. Organizatoriai pranešė, kad paankstino finišą iki 16 valandos.

Startinis etapas buvo gilaus smėlio miško keliu iki Varėnos. Čia teko palaukti saviškių, nes labai jau maga jiems pasivolioti minkštame smėlyje ir samanose.
Varėnoje užsipylėme kuro ir pirmą kartą pavalgėme ledų. Karšta mat pasidarė.
Toliau važiavome įvairiais keliukais ir žvyrkeliais. Jau buvo sausa, todėl žvyrkeliuose ėmė kilti dulkės. Taigi kaip vedlys turėjau privalumą važiuoti priekyje švarus ir gražus.

Ties Eišiškėmis buvo gana gili brasta. Tikra pramoga ir adrenalinas stumti prieš save vandens bangą. Baimės momentai, kai viduryje brastos užgesta motociklai. Kiek mačiau, visi po to lengvai užsivedė.

Komanda labai užsimanė aplankyti Dieveniškių kilpą nors jau beveik vėlavome. Visgi nulėkėme tiesiaja iki Norveliškių pilies. Po grupinės nuotraukos sušokome atgal į tracką ir apsukę pusę Dieveniškių kilpos pasileidome artyn link Medininkų.
Miškuose buvo dar balų, kurios kartais būdavo žymiai gilesnės nei tikiesi. Vienoje provėžoje motociklas beveik panėrė iki sėdynės, o aš likau stovėti kelio kraštuose… įdomus jausmas, kad pradingsta motociklas siauroje vėžėje.
Desertui gavome bruzgyno ir purvyno mišinį, kurį išmaurojo miškovežiai. Paskutinį kartą sušilome bandydami neužstrigti ir pagaliau išsilaisvinome į paskutinį vieškelį Medininkų link.

Finišavome apie 18 valandą. Beveik visi jau buvo susirinkę ir Andrius su Aldona vedė uždarymo ceremoniją. Prisiparkavome, komanda dar gavo pavalgyti, o aš susiradau savo šeimyną. Visi susidome pasimėgauti prizų ir diplomų įteikimu.

APL2017 įvyko!

Apibendrinimas
Labai džiaugiuosi, kad viso APL’o metu komanda beveik nenukentėjo dėl sužeidimų. Taip pat labai stipriai džiaugiuosi, kad net rimtesnius gedimus pavyko ypatingai sėkmingai susitvarkyti.
Buvau psichologiškai pasiruošęs lietui, todėl jis nebegadino nuotaikos.
Važiavau lėčiau nei galiu, bet man tai buvo geriau nei lėkti virš savo galimybių ribos.
Džiaugiuosi komanda, kuri buvo įvairi, bet gerai sutarėme.
Labai buvo puiku APL metu pasimatyti su žmonėmis, kuriuos sutinku tik kartą metuose per šį renginį. Susitinkame ir bendraujame kaip seni draugai nors net visų jų vardų neprisimenu.

APL yra iššūkis tiek technikai tiek kūnui, bet taip pat APL yra didelis nuotykis visam likusiam gyvenimui. Tampu nuo jo priklausomas ir jau dabar žinau, kad dalyvausiu 2018 vyksiančiame jubiliejinėje kelionėje aplink Lietuvą.

[Tinkladraskis]

Papildžiau motociklų ir luženų nuotraukomis. Pasimėgaukite!

[mykolaila]

Žinutės nuoroda Papildžiau motociklų ir luženų nuotraukomis. Pasimėgaukite!

Vaizdas kad ten motociklų laužymo varžybos įvyko.. Bent vienas motociklas grįžo su visais posūkiais ir sveikais žibintais? Už tai galėtų būti atskiras prizas

[mummis]

Žinutės nuoroda APL 2017

Enduro kelionė aplink Lietuvą palei pačią valstybės sieną gimė prieš 14 metų.

Kaupiuosi jau 2 metus, tikuosi tretieji bus sėkmingi