Lenkija iš arčiau, arba 2016-09-23~25d. kelionė į Gdanską ir Gdynią.
Lenkija iš arčiau, arba 2016-09-23~25d. kelionė į Gdanską ir Gdynią.
Kai dauguma Lietuvos kelių tampa nebe įdomiais, norisi pasivažinėti šiek tiek ilgiau, linksmiau ir toliau, tačiau tą ne visada leidžia darbo grafikas, pradedi domėtis ką įdomaus gali pasiūlyti kaimynai. Virtualiai nagrinėji kelių šimtų kilometrų radiusu esančias teritorijas, kurios gali pasiūlyti "maksimaliai kitokią" aplinką ir/ar kultūrą, naujus įspūdžius ir patirtį. Perskaitai vieną kitą kelionės aprašymą, susipažinai su netoliese esančiais įdomumo taškais.
Kadangi artimi šiaurės kaimynai yra ganėtinai panašūs ir ne kartą lankyti, dėmėsis krito į pietuose esantį "pasaulį". Uždengta ksenofobijos antklode ir apipinta įvairiais šmaikščiais juokeliais, Lenkija manęs niekada ypatingai nedomino. Tiksliau, šita šalis asocijavosi tik su tranzitu. Vieta, kurią reikia reikia kuo greičiau prašokti, kad pakliūti ten, toliau, kur gražiau, geriau ir romantiškiau. Tačiau, kuo toliau, tuo daugiau pažįstamų ir, bendrai, aplinkinių žmonių pradėjo dalintis labai malonia ten įgyta patirtimi.
(no offense, just random racist internet stuff)
Atėjo laikas tą pamatyti savo akimis, ir geriausiai - dar šiais metais.
Todėl, ilgai nelaukiant, buvo pasirinkta viena populiariausių turistinių vietų, tai yra už ~550km esantis Baltijos Jūros krantas, konkrečiau - Gdansk, Gdynia, Sopot ir Hel miestų apylinkės. Panagrinėjus kelių transporto įmonių paslaugų planus, paaiškėjo, kad turistinis sezonas praktiškai pasibaigė - neveikia dalis viešojo transporto maršrutų, arba veikia žymiai rėčiau nei įprastai. Todėl vienos ar dviejų dienų išvykai tai yra visiškai nepatogu. Trumpai tariant, pasirinkimą teko apriboti Gdansko ir Grynios miestais.
Per porą dienų peržiūrėjau miestų aplinką, vietinio susisiekimo ypatumus, pasirinkau kelis įdomumo taškus. Neilgai užtruko ir kelio planavimas.
( http://goo.gl/vOcOKX )
23-25 Rugsėjo dienom rezervavau 2 geriausiai atrodančius apartamentus pačiame miesto centre už priimtiną kainą (vieni 3, kiti 6 žmonėms). Pristačiau kelionės idėja forume, prie ko prisijungė dar 3 žmonės. Paskutinę minutę vienas "atkrito". Dėl to, pradžioje atšakiau mažesnio būto rezervaciją, o didesnio atšaukti jau nebe pavyko. Likome ženkliai brangesnėje vietoje, na, ką padarysi.
Ilgasis savaitgalis prasidėjo 8 ryto, su Giedriumi (Okuma), tradiciškai, susitikome Savanorių EMSI degalinėje (posūkis link Trakų). Abu pavėlavome, nes pripratome toliau važinėti savaitgaliais, o čia, supranti, darbo diena ir visi skuba į darbą. Kaip ir žadėjo sinoptikai, rytas buvo sąlyginai šaltas - vos 8 laipsniai šilumos, o dieną temperatūra neturėjo viršyti 15. Pasiruošėme atsakingai. Po valandos-pusantros, geriausiais vietiniais keliais (Onuškis - Pivašiūnai - Gervėnai) pasiekėme Alytų, kur susitikome su Beniu (Bencis). Iš čia pajudėjome link kaimyninės šalies sienos pro Lazdijus.
Planavau keliauti nepažįstamais "šunkeliais", tačiau tik įvažiavus pas kaimynus supratome, kad pasirinkti keliais yra žymiai geresnį už "gerus" Lietuvos analogus. Geri ant tiek, kad jais keliauti darėsi beveik gėda. Tarsi, netyčia, pravažiavome "plytą" ir pakliuvome į atkarpą, kur, dėl džiūstančių dažų ir tik ką pakloto asfalto, eismas yra vis dar draudžiamas. Ypatingai - 663 kelias tarp Sejny ir Suwalki.
Pirmas nuotykis įvyko sustojus degalinėje: įvažiavus pamačiau 4 pistoletus, ant dviejų parašyta "DYZEL", trečias pažymėtas "98", ketvirtas - keistu "ON" ženkliuku. Kadangi neturiu jokios ne benzinu varomos transporto priemonės, pagalvojau, kad tas "ON", nepaisant juodos pistoletu spalvos, turėtu būti "95". Kol prie manęs nepribėgo Benis ir nepaklausė, ar aš esu tikras, kad pilu teisingą kurą, bakas jau papilnėjo 8 litrais netinkamo mišinio. Pabandžius šituo klausimu kalbėti su degalinės kasininkėm-pardavėjom, paaiškėjo, jog jos yra, atsiprašau, visiškos vištos, ir nemoka/nežino nieko, apart darbo su kasa. Vienintelis dalykas kurį sužinojom - "ON" yra vietinio dyzelio brandas.
Sumokėjau, nustūmiau motociklą į šoną ir nuskubėjau ieškoti vaistų - šlango ir tinkamos taros. Po 20 min grįžau su plastikine kanistra (12 PLN, auto parduotuvė), ir dušo šlangu (KAUFLAND, vienintelis panašus dalykas, kokį radau). Teko paragauti geležinio žirgo gėralo. Jis yra riebus ir beskonis - nepatiko. Kol vyko "operacija", išskaičiavome, kad užteks išpilti 10 litrų skysčio ir užpilti pilną baką normaliu benzinu, tuomet likę 1-1,5 litro dyzelio praktiškai nesijaus, bus galima ramiai juos sudeginti.
Praktikoje, motociklas veikė gerai, bet spjaudėsi baltais dūmais kai apsukos kildavo virš 3500 RPM, smirdėjo. Važiuoti už manęs tavo nelabai patogu
ypač lenkiant.
Po kelių valandų pasiekėme pirmą įdomumo tašką - Olecko miestelyje esantį "Pomnik wojenny z 1927 roku". Įdomi paslėpta sporto aikščių vieta. Vienas didžiausiu paminklų pirmojo pasaulinio karo aukom. Apart didybės - nieko ypatingo, bet pamatyti verta.
Antras įdomumo taškas buvo miestelis Giżycko. Vieta, iš esmės panaši į mūsų Trakus - gyvenvietė tarp didelių ežerų, tik 10 kartų didesnė. Čia susidūrėme su antru nuotykiu: vienoje sankryžoje Giedriui nutrūko sankabos trosas (jo galas iš variklio pusės). Sustojome šalia viešojo transporto stotelės. Miestas ganėtinai didelis, darbo diena. Praeivis patikslino kur yra artimiausias automobilio servisas - nubėgome ten su Beniu. Darbuotojas susipažino su problema ir mus pasiuntė. Pasiuntė dar 50m toliau, į motociklų detalių parduotuvę. To "taško" pardavėjas ilgai bandė suprasti kame problema, ir, vienu momentu, paėmė ir parodė šalia esantį dubenėlį su krūva universalių troso antgalių/fiksatorių. Pavartėme vieną delne - lygtais tas. Sumokėjome porą zlotų ir, po 30 minučių, gedimas buvo pašalintas. Nors ir neidealiai, bet sankaba - veikė.
Aplankėme 2 Giżycko "vizitines korteles" - didelį molą ir muziejų, įsikūrusį sename vandens bokšte, iš kurio atsivėrė įspūdingas apylinkių vaizdas. Po bokštu susipažinome su "vietiniais", Benis užsimanė tą įamžinti
Papietavome prieplaukos kavinėje. Miestelis - kurortinis, kainos turėtu būti aukštos. Tačiau, sumokėjome trečdaliu pigiau nei vidutinėje Lietuvos užeigoje ir gavome žymiai dvigubai daugiau maisto, nei tikėjomės.
Apie Giżycko'ą daug neprirašysi, buvome trumpam ir ne sezono metu. Vieta graži, pagal prieplauką matosi, kad čia galima išnuomoti valtį, veikia daug (arba vienas didelis) buriavimo būrelių. Vyksta turistiniai laivų turai aplink "3 didelius ežerus". Yra pliažas, daug sporto aikštelių ir t.t. Aplinka atrodo taip:
Pripildę skrandžius, puikiais Lenkijos keliais pajudėjome toliau. Sekantis kelionės maršruto įdomumo taškas buvo nedidelė Ketrzyn miestelio pilis. Vieta irgi paslėpta, pravažiuojant - tikrai nepastebėsi. Iš išorės - standartinis seno tipo gyvenamasis namas. Iš vienos pusės privažiavimas ir dideli senoviniai vartai, viduje - labai gražus viduramžio kiemelis, bokštas. Pirmame aukšte įsikūrė muziejus, antrame - biblioteka. Kaip pastebėjo Giedrius, labai malonu matyti, kad tokio tipo architektūros paminklas atlieka kažkokią visuomenei naudingą funkciją, o ne tik "yra toks čia". Vietoje praleidome keliasdešimt minučių ir išvykome toliau.
Vakarėjo.
Dėl kelių nenumatytu sustojimų, praradome porą valandų, todėl tolimesnis įdomumo taškas - viena didžiausiu Europoje, Braniewo miestelio Gotikos stiliaus bažnyčia, atvykimo metu jau buvo uždaryta. Apžiūrėti jos iš vidaus, deja, nepavyko.
Čia gavau SMS'a iš apartamentų savininkės, kad turime atvykti ne vėliau 21 valandos, kitaip nebus kam perduoti raktų. Važiuoti liko ties 200km, o laiko - šiek tiek virš 3 valandų. Todėl teko praleisti 2 numatytus įdomumo taškus - Tolkmicko miestelio įlanką ir keltą per Wislą (upę). Tiksliau, atidėti šituas vietas keliui atgal.
Tikėdamasi pravažiuoti paskutinius 100km greičiau nei planuota - "šovėme" į 7 greitkelį. Pakeliui, Elblag mieste, Giedriui vėl dingo sankaba. Kai tik pastebėjau, jog jis vėl, jau tamsoje, užstrigo sankryžoje, galvoje pradėjo suktis mintis: "nulėksiu iki Gdansko, paimsiu raktus, ir grįšiu atgal". Bet, to daryti neprireikė - atsikabinęs nuo troso naujas tvirtinimas nepabėgo, jį greit persuko. Sankaba vėl veikė.
Tik įvažiavę į minėtą kelią, supratome, kad šiandien tai yra ne greitkelis, o "lėtkelis". Visų pirma, net 50 iš 70 km buvo remontuojami, visų antra - penktadienio vakarą, pusė gyventojų juo keliavo iš miesto, kita pusė - iš kažkur grįžinėdavo. Viskas buvo perkrautą, judėjome 30-50 km/h greičiu.
Laimei, tai nesutrukdė spėti atvykti į vietą laiku.
Gavau raktus - viskas ko ir tikėjausi: erdvūs šiuolaikiniai apartamentai, puiki geografinė vieta, malonus vaizdas pro langus. Viskas ko reikia plius privati apsauga, teritorija apkabinta kameromis. Savininkas siūlė požeminį parkingą už 50 zlotų, bet jo gauti jau nebespėjome. Palikome motociklus prie pat įėjimo. Protingiausi paėmė uždangalus.
Nuotaikos buvo geros, laikas - apie 21:30, skrandžiai tušti, senamiestis - čia pat. Neprarandant laiko, išvykome apsižiūrėti, pavakarieniauti. Parduotuvės nebedirbo, rekomenduoti barai - irgi. Teko "nusėsti" picerijoje, kurios kainos buvo labai panašios į mūsų (Vidutinė pica - 6 eurai, sriuba - 2 ir pan). Iškart pastebėjome vietinę "anomaliją" - prieidavo nepažįstami paprastai apsirengę praeiviai ir kvietė apsilankyti vietiniame striptizo klube. Pasakai jiems "ne, not interested" - tie vistiek velkasi iš paskos, kol nepabaigs savo pilnos kalbos. Brrr. Trumpam iškišome nosį į "centrinę krantinę", kur įsikūrė didelis "velnio ratas". Standartinsi bilietas - 25 zlotai. Žinant aplinkinių pramogų kainas - tai yra visiškas pinigų švaistymas.
Ties 12 valandos grįžome namo, ateinančios dienos ryte buvo suplanuota kelionė į Gdynią, traukiniu.
Šeštadienis prasidėjo pagal planą. Kadangi Lenkija gyvena +1 valandos laiko juostoje, vietoj nustatytų 8:30, visi iš inercijos atsikėlė valandą anksčiau. Maždaug 9 ryto išvykome link traukinių stoties. Pakeliui apžiūrėjome pagrindinę Gdansko senamiesčio gatvę pavadinimu "Długa", rotušę, Neptūno fontaną. Užsukome į centrinį paštą sename pastate, iš kur Giedrius išsiuntė dukrai atviruką (patikslink ar gavai?, kaip greit?).
Traukinių stotis randasi prie pat senamiesčio. Susisiekimas tarp Gdanko, Sopot, Gdynios - ypač greitas ir pigus. Mums bilietai kainavo po 6 zlotus (pusantro euro). Juos reikia atžymėti įeinant į peroną, prireikus - pateikti konduktoriui.
Žmonių yra ganėtinai daug, traukiniai kursuoja kas 15 min, praktiškai, visą parą. Nuo mūsų iki Gdynios - apie 20min kelio. Per tą laiką prasilenkėme su 3 greitais traukiniais.
Anksti ryte lyjo, bet faktinis rytas džiugino mažu debesuotumu. Gdynia mus pasitiko dar šiltesne temperatūra, tačiau, šalia jūros buvo labai vėjuota. Pirmą kartą pamatėme didesniais motociklininkų grupes. Visi, kaip ir mes, skubėjo link centrinio turistinio uosto, kur yra sukoncentruotos visos pagrindinės miesto turistines atrakcijos.
Tarp įvairių pramoninių prišvartuotu ir judančių laivų, labai išsiskyrė "Piratų fregata", kurį greitai prisiglaudė prie molo krašto ir išleido pulką turistų.
Pasirodo, už 30 zlotų, per 50 min laivas praplaukia pro visą Gdynios uostą, ką susidaro turistinė, pramoninė ir karinė dalys. Pats laivas susidaro iš poros denių: atviras ir virsutinis - apžvalgos aikštelė su suoliukais-staliukais, po juo - kavinė-baras ir stilizuota kapitono jakute, dar žemiau - mažas kambariukas su piratų lobiais ir visokiais žemėlapiais. Šia pramoga ir pasinaudojome.
"Dragon" parodė bendrą Gdynios uosto vaizdą, kelis didelius sausus dokus (čia pakelia ir remontuoja didžiausius laivus).
Užmatėme rimtus Lenkijos karinio jūrų laivyno atstovus - ORP Generał Kazimierz Pułaski ir ORP Generał Tadeusz Kościuszko (nuotraukoje). Laivai yra dvi, ganėtinai senos (1970 metų JAV gamybos) didžiausios valdomųjų raketų fregatos nešančios dar ir po porą sraigtasparnių. Jie aktyviai dalyvauja NATO Baltijos Jūros šalių mokymuose. Taip pat, įdomią vietinės gamybos korvetę - ORP Kaszub, su gerai iš tolo atrodančiais rusiškais prieš povandeninių laivų bombosvaidžiais. Vienas iš tokių laivų užima daugiau uosto vietos, nei, kartu sudėtas, visas Lietuvos karinis jūrų laivynas
Sugrįžę į Gdynios centrą, ilgai grožėjomės "Dar Młodzieży" mokyklinių burlaiviu, kuris priklauso čia pat esančiam nacionaliniam laivybos ir jūrinės navigacijos universitetui (nuotraukoje su blizgiais motociklais!)
Maždaug 15 valandą apsilankėme šalia uosto esančioje ir labai gerų atsiliepimų TripAdvisor'yje turinčioje, hm, valgyklėlėje "Pierożek". Ką nesunku atspėti iš pavadinimo, pietavome Lenkiškais "pirožekais", kas yra čebureko formos didesni koldūnai. Juos siūlo ir virtus, ir keptus, ir su kuo tik nori - mėsa, varške, daržovėm ir t.t. Labai sotu, pigu ir skanu. Neapsiėjo ir be vietinio alaus. O štai taip atrodė stalo ženklinimais-papuošimas. Bazilikas - gyvas ir labai kvapnus.
Sotūs ir su šviežiais įspūdžiais aplankėme labiausiai žinomą Gdynios muziejų - laivą ORP "Błyskawica" (Lietuviškai - "Žaibas").
1939 metais, tai buvo vienas iš kelių moderniausių, pačių galingiausių ir greičiausių (73km/h) Lenkijos karinio laivyno pagrindinių ginklų. Prasidėjus staigiai Vokiečių invazijai, kurioje priešai naudojo žymiai didesnius laivus ir turėjo ryškią kiekybinę persvarą, tris brolius - "Grom", "Burza" ir "Błyskawica" staigiai evakavo į Didžiąją Britaniją (konkrečiau - į Škotiją). Pradžioje, Lenkai labai neigiamai vertino šitą faktą, tačiau vėliau pripažino, jog tai buvo vienas geriausiu karinių sprendimų. Laivai buvo išsaugoti ir greitai modifikuoti šiurkštesnei Atlanto vandenyno aplinkai. Ko pasėkoje, "Žaibas", su 200 žmonių įgulą, dalyvavo daugelyje esminių antrojo pasaulinio karo operacijose. Norvegijos ir Diunkerko - padėdama evakuoti norvegų, prancūzų ir britų sausumos karius, atsidūrusius vokiečių apsuptyje. Vėliau lenkų jūreiviai narsiai kovėsi Atlanto vandenyne, Šiaurės ir Viduržemio jūrose, Lamanšo sąsiauryje ir Biskajos įlankoje. 1944 metų birželyje savo pabūklų ugnimi netgi palaikė sąjungininkų kariuomenę išsilaipinančią Normandijoje.
Vykdant kovines užduotis, laivas nuplaukė 270 tūkst. km, palydėjo 83 konvojus, paskandino du priešo minininkus ir dvi korvetes, pažeidė tris povandenines valtis, numušė tris (kažkur sakoma - keturis) lėktuvus. "Žaibą" nuolat medžiojo. Kartą - vos nesunaikino iš U-9 paleista torpeda, kuri susprogo vos už keliasdešimt metrų nuo borto.
Karui pasibaigus, po renovacijos ir perginklavimo "Błyskawica" tapo Lenkų karinio laivyno flagmanu ir aktyviai tarnavo iki 1976 metų. Po 11 metų, minint laivo penkiasdešimtmetį, už nuopelnus kovojant su fašistine Vokietija ir garsinant Lenkijos karinio jūrų laivyno pasiekimus, laivą apdovanojo aukščiausiu kariniu ordinu "Virtuti Militari".
2007 metais, "Žaibas" gavo papildomą prestižinį jūrinio paveldo apdovanojimą, kurį "The World Ship Trust" kasmet skiria laivui už išskirtinį indėlį į pasaulinę jūreivystės istoriją (anksčiau tokiu buvo įvertinti kaip anglų "Victory", švedų "Vasa", amerikiečių "Constitution", japonų "Mikasa").
Šiandien laivas yra stacionarus Gdynios muziejus, jame yra įrengta istorinė ekspozicija, siūloma apeiti viršutinį denį, visą variklio sekciją, pamatyti mazuto deginimo katilus, garų turbinas ir t.t. Viskas kainuoja vos 12 zlotų, sumoje užima tik pusvalandį (jeigu gilintis - valandą), apsilankyti tikrai verta. Labai tikėjausi, kad pamatysiu kapitono tiltelį, navigacijos kambarį - tačiau, deja, visos šitos zonos yra neprieinamos.
Pridedu trumpą filmuką. Kad suprasti kas yra šnekama, rekomenduoju įjungti Youtube [CC] funkciją.
Kitas ir paskutinis, šeštadieninio Gdynios įdomumo taškas buvo "Akwarium Gdyńskie MIR". Jis susidaro iš 3 aukštų, kiekviename yra kelios ekspozicijos, įėjimas kainuoja 24 zlotus. Lyginant su pietų, traukinių ir kitų aplinkinių muziejų kainom - tikėjausi stebuklų, įspūdingiausių nepamirštamų įspūdžių ir t.t.
Tačiau, pradžioje, vieta nuvylė - apėjome kažkokių meninių, su jūros gyvenimu susietų mini ekspozicijų salę, gyliau - apžiūrėjome neypatingai kokybiškai padarytas iškamšas. Vėliau pakliuvome į didesnę ir šviesią salę su geologiniu Europos žemėlapiu, kur buvo galima pamatyti, kuriame geografiniame taške yra didžiausias gylis ir t.t. Jokio, net menkiausio vizualaus tikslumo ir maštabo išlaikymo - siaubas. Pasijautė tikras "Lietuviškas" euro-pinigų švaistymas. Vienu momentu norėjosi greičiau iš čia pabėgti. Bet, laiptai atvedė į, galų-gale, "gyvą" salę, kur pamatėme daug įvairių žuvų, planktono ir kitų vandenyne gyvenančių gyvių.
Grąžūs akviarumai, niekad nematyti egzotinės floros ir faunos atstovai pradėjo "atpirkinėti" sumokėtus pinigus.
"Bučinys"
Dienai einant į pabaigą, apėjome dar vieną gilesnį Gdynios uosto gabaliuką. Grįžome į traukinių stotį, kuri yra 20 minučių atstumu pėsčiomis nuo turistinės prieplaukos. Pakeliui radome dar vieną vietinę įdomybę - "pasidaryk pats" dviračių aptarnavimo įrenginį. Storą stulpą su vieta vertikaliai pakabinti savo dviratę transporto priemonę ir pilnu patogiai pririštu raktų komplektu. Taip pat - automatine pompa su universaliais antgaliais. Čia galite greitai ir patogiai pašalinti daugumą gedimų. Giedrius ar Benis turėtu turėti nuotraukų - pasidalinkite.
Vakarinis traukinys buvo beveik pilnutėlis, keleiviai užėmė visas sėdimas vietas, keli stovėjo ir laikėsi už turėklų. Kol laukėme jo atvykimo, Benis nupirko lenkišką moto žurnalą, kuris yra PAS MANE Pačiame Gdanske, pakeliui namo, apsipirkome pakelyje esančioje Biedronka.
Pagal planą, trečią ir paskutinę kelionės dieną - Sekmadienį, turėjome užlipti į Šv. Marijos bažnyčios apžvalgos aikštelę, aplankyti Gdansko jūrininkystės muziejų. Taip pat, žinomiausią miesto ir, tikriausiai, visos Lenkijos antrojo pasaulinio karo istorinių vietų - Westerplatte. Kad nešvaistyti ryto, iš anksto paruošėme pusryčius, supakavome krepšius ir paruošėme visą moto aprangą vakarinei kelionei namo, į Lietuvą.
Atėjus naujos dienos rytui, eilinį kartą, automatiškai, atsikėlėme valandą anksčiau nei turėjome. Pusiasalį susitarėme aplankyti vietinio "wodny tramwaj" pagalba (F5 linija). Dėl viso ko nubėgau į prie pat namo esančia prieplauką ir patikrinau, ar upės laivukas tikrai kursuoja. Čia patikslinau, kad jis išvyksta 9:30, Gdansko kanalais į vieną pusę keliauja visą valandą, o atgal grįžta tik 15:15~. Todėl, norint atvažiuoti namo iki pirmadienio ryto, nieko kito šiandien nuveikti nespėsime. Ir gerai, bus puiki proga aplankyti šitą nuostabų miestą antrą kartą - vėl pasivažinėti fantastiškais Lenkiško pajūrio keliukais.
Upės "autobusas" atvyko laiku, buvome pirmi ir vieninteliais toje stotelėje įlipę kelėiviai, todėl ramiai jį apžiūrėjome ir užėmėme patogiausias vietas. Valandos plaukimo bilieto kaina iki pat galutinės stotelės - vos 10 zlotų.
Neskubant plaukėme "Martwa Wisła" upe (oficialiai, o faktiškai - kanalu) F5 maršrutu, grožėjomės vokiška Gdansko senamiesčio architektūra (bendras nuotraukų archyvas pačiame gale). Netikėtai, pastebėjome ir lietuvišką laivo pavadinimą - Smiltynė. Vėliau - vandens degalinę, ir, dar, su pora motociklų (vandens ir įprastu)!
Iškart už senamiesčio prasidėjo ultra modernių, tik ką pastatytų gyvenamųjų namų kvartalas. Jį palikome kairėje ir įplaukėme į pramoninį Kaszubski kanalą. Ir viena ir kita jo pakrantė buvo ištiesi prieplauka su nesibaigiančiais vieno-poros aukštų angaras ir geležinkeliu. Kaip ir Gdynėje - įrengti keli dideli sausi dokai. Jeigu plačiausi angarai buvo akivaizdžiai tušti, dokai ir aplinkinės teritorijos - užpildyti iki kraštų. Kažką remontavo, kažką dažė. Gal net kažką ir gamino. Antroje nuotraukoje matosi ypatingai aukštas 283 metrų konteinerinis laivas Apollo Spirit, įdomus momentas yra tame, kad jis yra pakeltas ant povandeninės platformos. Dažniausiai tokie yra "panardinti" bent 4 metrais (pakrauti - 6). Tačiau, šitoje vietoje vandenyje liko vos vienas laivo korpuso metras! Tai labai aiškiai matosi pagal dažų nusidėvėjimą ir ženklinimą.
Viename iš sustojimų, nepaisant to, kad navigacija rodė jog dar nepasiekėme tikslo - iš mūsų laivuko išlipo visi žmonės. Kai tik pradėjome judėti darbuotojas, paprašė vėl susimokėti. Pasirodo, tai buvo galutinis kelionės taškas ir mes jau išplaukėme atgal
gerai kad tai įvyko prie pat "stotelės" - labai atsiprašėme ir paprašėme dar kartą prisišvartuoti. Su tuo iškart sutiko ir, po kelių akimirkų, žengėme į beveik šventą Lenkijos žemę.
"Westerplatte" yra labai ir labai ypatinga istorinė vieta - vienas pagrindinių Lenkijos gynybinių ir kariuomenės tranzitinių taškų. Pusiasalis, kuriame tarnavo nuo 120 iki 180 karių. Skaudi šito strateginio taško istorija yra ganėtinai trumpa ir labai reikšminga: 1939 metų Rugsėjo pirmos dienos penktą ryto, svečių taisėm įėjęs į Gdansko uostą, tuo metu jau morališkai pasenęs, bet sunkiausias Vokiečių karinis laivas "SMS Schleswig-Holstein", staiga, atidarė ugnį į pusiasalį. Tokiu būdu indikuodamas antrojo pasaulinio karo pradžią, kuomet, paraleliai, Vokietija pradėjo Lenkijos invaziją.
Svarbiausias kovos momentas yra tai, kad 180 dislokuotų Lenkijos karių, gerai paslėptų gynybinių įsitvirtinimų pagalbą, dviem pirmom dienom sulaikė staigų 570 vokiečių karių puolimą (net nekalbant apie karinės įrangos persvarą - didžiausią laivą). Vėliau, laikėsi dar 5 dienas po pastoviai krentančiomis aviacinėmis bombomis ir į pagalbą puolėjams atėjusių 2 povandeninių laivų ugnimi.
Galiausiai, po savaitės nesibaigiančių susišaudymų, atkirsti nuo pasaulio ir bet kokios pagalbos, Lenkų pajėgos pasidavė dėl šovinių ir maisto stokos. Paskaičiuota, kad šitų karinių veiksmų eigoje Vokiečiai prarado nuo 200 iki 300 iš, sumoje, 2500 dislokuotu mūšio lauke karių, o gynėjai pasigedo nuo 15 iki 20 gyvybių ir 180. Dėl tokio stulbinančio rezultato, Vokiečių generolas Friedrich-Georg Eberhardt parodė didžiausią pagarbą Westerplatte gynybai vadovavusiam majorui Henryk Sucharski ir, suimant, leido pasilikti turimą ceremoninį kalaviją.
Daugiau apie šituos įvykius galima dužinoti čia: https://en.wikipedia.org/wiki/Battle_of_Westerplatte
Šiandien pusiasalyje išliko tik keli karo metų objektai - porą bunkerių, bokštas ir bombomis sumaitotas pagrindinių barakų pastato fasadas. Vaizdas, išties, yra labai kraupus. Sunku įsivaizduoti ką patyre visoje šitoje istorijoje dalyvavę žmonės.
1966 pusiasalyje iškilmingai atidengtas paminklas krašto gynėjams ("Pomnik Obrońców Wybrzeża").
Apėję apylinkes, 13:30 grįžome į savo "stotelę" iš kur turėjome grįžti namo. Pamačius grafiką ir sustojimų planą supratome, kad laukti savo lėto laivuko prasmės nėra, po 30 minučių galėsime liptį į žymiai spartesnį ir didesnį, kurio pagalbą pasieksime savo apartamentus visą valandą anksčiau. Likusį pusvalandį panaudojome pietum čia pat esančioje kavinėje. Kainos buvo "Lenkiškai" žemos. Maistą garantavo greitai. Valio-valio, gavau paragauti flaki'ų ir vietinio fast-food'o, zapekankos ir keptos kelbasos pavidale. Faktiškai - zapekanka buvo ilgas pica-sumuštinis, kelbasa - kaip kelbasa
o flaki'ai - mmm, skaniausia per visas 3 dienas ragauta sriuba.
Teko paskubėti ir greičiau sukramtyti paskutinius patiekalų kąsnius, į planuotą laivą įlipome minutei prieš jam išvykstant.
14:30 grįžome namo, užsidėjome iš vakaro paruoštus krepšius, apsirengėme. Lygiai 15 valandą išvažiavom link Lietuvos. Orai, kaip ir vakar dieną - tik džiūgino. Diena buvo saulėta ir silpnai viejuota. Su puikią nuotaiką važiavome Lenkijos pajūrio super-šunkeliais. Iš įdomių kelio vietų įsiminė 2 pantoniniai tiltai pro "Martwa Wisla" ir "Elblag" upes. Pravažiuojant pirmu - metalo trinties ir kažkokio daužymo garso išgirdome kokius 3 kartus daugiau, nei turėtu būti pagal aplinką (Street View nuoroda). Pravažiuojant antru - gulintys metaliniai sujungimai buvo tokie aukšti, kad trenkiausi į juos motociklo dugnu, nestipriai, bet ir nemaloniai (Street View nuoroda).
Tarp jų, pasinaudoję "Przeprawa promowa Świbno - Mikoszewo" keltu, kirtome didžiausią Lenkijos upę "Wisła". Motociklui tai kainuoja 8 zlotus.
Vėliau, pravažiavome ypatingo grožio ~8km kelio atarkpą tarp "Kępki" ir "Nowakowo" kaimų, palei "Nogat" upės krantą.
Ir puikus alsfaltas, ir neapaugę kraštai, ir bortas dėl viso ko, eh... daugiau tokių.
Kita ypatingai gera ir, deja, trumpa ~4km atkarpa yra tarp "Suchacz" ir "Kadyny". Tiesiog kažkoks auto-moto sporto žiedas, posūkiai ilgi ir gerai matomi, asfaltas - lygus kaip stiklas. Čia aš pamečiau visą saiko jausmą ir atsukau rankeną kiek leido drąsa
labai atsiprašau.
Po kelių momentų pasiekėme paskutinį Lenkijos įdomumo tašką - mažiuką uostamiestį Tolkmicko. Po vakarinės saulės šviesa, aplinka buvo labai rami ir tuščia. Apėjome molą, pasijuokėme iš vienio transporto - mažų kvadratinių laivų su troleibuso styliaus sėdimom vietom. Jais galima greitai ir pygiai pasiekti kitą įlankos pusę - "Mierzeja Wiślana" (Kuršių nerijos analogas).
Ilgai nelaukiant, vėl lipome ant plieninių žirgų - laukė 400 ilgų naktinių kilometrų.
Pravažiavus šiek tiek virš trečdalio kelio, maždaug 19 valandą vakaro, sustojome Bartoszyce degalinėje. Čia užsipylėme kuro, greitai apsipirkome šalia esančioje LIDL parduotuvėje, užkandome. Nusprendėme, pagal galimybę, niekur nebestoti.
Kaip besuk, sustojimų išvengti nepavyko. Ties 10 valandą vakaro pasidarė taip šalta, kad, nori-nenori, teko nusukti į didesnę degalinę, apsivilkti papildomą drabužių sluoksnį, išgerti karštos arbatos. Šitoje vietoje susidūrėme su trečiu nuotykiu - grybavo Giedriaus Varadero immobilizeris, niekaip negalėjo rasti rakto, neleido užkurti variklio. Laimei, šiek tiek jį pastumdžius, motociklas atgijo - tesėme kelionę namo.
Pagal forumiečio Draginoid patarimą, ir bendrai, dėl įdomumo, važiavome šiek tiek aukštesniu kelių - pro Gołdap miestą.
Labai mėgstu važinėti naktį - tokia nestandartinė aplinka verčia neskubėti, greitis atrodo didesnis, keliai - tiesiog kitokie, viskas tampa nepažįstama. Pamatai naujų dalykų. Šį kartą, kaip ir praeitais metais Austrijoje - stebėjome aplinkinių vėjo elektrinių mirksiančias šviesas. Čia jų buvo nedaug, tačiau vaizdas vistiek jautėsi siurrealistiškai: juodoje aplinkoje, staiga, vienų metu, įsijungdavo daug raudonu lempučių, ir, lygiai taip pat staigiai, viskas trumpam užgesdavo. Video karduose tai matosi ganėtinai prastai, bet vistiek:
Labai norėjau sustoti 3 šalių sienų sankirtoje, maniau ji yra prie pat kelio. Išsiaiškinau, jog iki pačios vietos reikia praeiti virš 500m, ir, kadangi, aplink nebuvo jokių šviesų ar gyvybės ženklų - idėjos naktinėti su telefonų žibintuvėliais šaltyje greitai atsisakiau.
Į Lietuvą įvažiavome super siauru ir niekur žemėlapiuose nepažymėtu keliu link Vištyčio. Vienu momentu asfaltuota danga staigiai nusuko iš po ratų, žvyrkeliu teko užvažiuoti pas vietinius ir ten apsisukti
Iš čia, ganėtinai greitai pasiekėme Lazdijus. Paskutinį šitos išvykos kartą sustojome degalinėje užsipilti šiltos arbatos ir kavos. Prie Alytaus paleidom Benį ir, Aukštadvario-Trakų keliu, grįžome į sostinę.
Namo įėjau maždaug trečią nakties, lovą pasiekiau ketvirtą.
Pusę devynių kėliausi į darbą, o rimtai žiovauti pradėjau maždaug nuo 17
Kelionės reziume skamba taip:
Jeigu Jus vis dar manote, kad žodžių junginis "Lenkijos keliai" reiškia kažką prasto - labai klystate. 2006 metais, vien tik ES investavo į Lenkijos logistikos gerinimą 650 milijonų eurų. Nuo 2010 prasidėjo nesibaigiančios renovacijos ir statybos. Ypatingą pagreitį visam šitam reikalui suteikė ir 2012 metų UEFA čempionatas. Šiandien, dauguma projektų yra pilnai įgyvendinti. Asmeninis pastebėjimas - darbai persikėlę į šalies pietus. O pats svarbiausias momentas yra tai, kad finansavimas nuėjo ne tik į didžiausių miestų viadukų-magistralių statybas, bet ryškiai lietė ir mažus miestelius, susisiekimą tarp jų. Kas yra natūrali moto keliautojo buveinė.
Lietuvos turistams Lenkija yra pigi. Didžioji paslaugų dauguma mums kainavo dvigubai ir trigubai pigiau, nei tikėtumės Lietuvoje. Iš kitos pusės, maisto prekių parduotuvių ir kuro kainos yra sąlyginai panašios, arba kažkiek mažesnės, bet tikrai ne tiek, kad jaučiamai sutaupyti.
Nors dauguma lenkų nekalba angliškai, lietuviškai ar rusiškai, susišnekėti didelės problemos nebuvo. Niekas kreivai į mus nežiūrėjo, nevengė akių kontakto ar pan. Aplinkiniai pasirodė labai draugiškais ir visada stengėsi padėti. Servisas - kažkiek "kaimiškesnis", bet tokio ir ieškojome.
Šitoje, visai šalia esančioje, beveik 40 milijonų gyventojų turinčioje šalyje yra ir ką nuveikti, ir kur nuvažiuoti. O kad ją pasiekti ant dvejų ratų užtenka vos poros valandų.
2017 metais čia važiuosiu mažiausiai 3 kartus.
Visos manim padarytos išvykos nuotraukos yra čia:
https://www.dropbox.com/sh/2w403smi1a57 ... 0dLBa?dl=0
Kadangi artimi šiaurės kaimynai yra ganėtinai panašūs ir ne kartą lankyti, dėmėsis krito į pietuose esantį "pasaulį". Uždengta ksenofobijos antklode ir apipinta įvairiais šmaikščiais juokeliais, Lenkija manęs niekada ypatingai nedomino. Tiksliau, šita šalis asocijavosi tik su tranzitu. Vieta, kurią reikia reikia kuo greičiau prašokti, kad pakliūti ten, toliau, kur gražiau, geriau ir romantiškiau. Tačiau, kuo toliau, tuo daugiau pažįstamų ir, bendrai, aplinkinių žmonių pradėjo dalintis labai malonia ten įgyta patirtimi.
(no offense, just random racist internet stuff)
Atėjo laikas tą pamatyti savo akimis, ir geriausiai - dar šiais metais.
Todėl, ilgai nelaukiant, buvo pasirinkta viena populiariausių turistinių vietų, tai yra už ~550km esantis Baltijos Jūros krantas, konkrečiau - Gdansk, Gdynia, Sopot ir Hel miestų apylinkės. Panagrinėjus kelių transporto įmonių paslaugų planus, paaiškėjo, kad turistinis sezonas praktiškai pasibaigė - neveikia dalis viešojo transporto maršrutų, arba veikia žymiai rėčiau nei įprastai. Todėl vienos ar dviejų dienų išvykai tai yra visiškai nepatogu. Trumpai tariant, pasirinkimą teko apriboti Gdansko ir Grynios miestais.
Per porą dienų peržiūrėjau miestų aplinką, vietinio susisiekimo ypatumus, pasirinkau kelis įdomumo taškus. Neilgai užtruko ir kelio planavimas.
( http://goo.gl/vOcOKX )
23-25 Rugsėjo dienom rezervavau 2 geriausiai atrodančius apartamentus pačiame miesto centre už priimtiną kainą (vieni 3, kiti 6 žmonėms). Pristačiau kelionės idėja forume, prie ko prisijungė dar 3 žmonės. Paskutinę minutę vienas "atkrito". Dėl to, pradžioje atšakiau mažesnio būto rezervaciją, o didesnio atšaukti jau nebe pavyko. Likome ženkliai brangesnėje vietoje, na, ką padarysi.
Ilgasis savaitgalis prasidėjo 8 ryto, su Giedriumi (Okuma), tradiciškai, susitikome Savanorių EMSI degalinėje (posūkis link Trakų). Abu pavėlavome, nes pripratome toliau važinėti savaitgaliais, o čia, supranti, darbo diena ir visi skuba į darbą. Kaip ir žadėjo sinoptikai, rytas buvo sąlyginai šaltas - vos 8 laipsniai šilumos, o dieną temperatūra neturėjo viršyti 15. Pasiruošėme atsakingai. Po valandos-pusantros, geriausiais vietiniais keliais (Onuškis - Pivašiūnai - Gervėnai) pasiekėme Alytų, kur susitikome su Beniu (Bencis). Iš čia pajudėjome link kaimyninės šalies sienos pro Lazdijus.
Planavau keliauti nepažįstamais "šunkeliais", tačiau tik įvažiavus pas kaimynus supratome, kad pasirinkti keliais yra žymiai geresnį už "gerus" Lietuvos analogus. Geri ant tiek, kad jais keliauti darėsi beveik gėda. Tarsi, netyčia, pravažiavome "plytą" ir pakliuvome į atkarpą, kur, dėl džiūstančių dažų ir tik ką pakloto asfalto, eismas yra vis dar draudžiamas. Ypatingai - 663 kelias tarp Sejny ir Suwalki.
Pirmas nuotykis įvyko sustojus degalinėje: įvažiavus pamačiau 4 pistoletus, ant dviejų parašyta "DYZEL", trečias pažymėtas "98", ketvirtas - keistu "ON" ženkliuku. Kadangi neturiu jokios ne benzinu varomos transporto priemonės, pagalvojau, kad tas "ON", nepaisant juodos pistoletu spalvos, turėtu būti "95". Kol prie manęs nepribėgo Benis ir nepaklausė, ar aš esu tikras, kad pilu teisingą kurą, bakas jau papilnėjo 8 litrais netinkamo mišinio. Pabandžius šituo klausimu kalbėti su degalinės kasininkėm-pardavėjom, paaiškėjo, jog jos yra, atsiprašau, visiškos vištos, ir nemoka/nežino nieko, apart darbo su kasa. Vienintelis dalykas kurį sužinojom - "ON" yra vietinio dyzelio brandas.
Sumokėjau, nustūmiau motociklą į šoną ir nuskubėjau ieškoti vaistų - šlango ir tinkamos taros. Po 20 min grįžau su plastikine kanistra (12 PLN, auto parduotuvė), ir dušo šlangu (KAUFLAND, vienintelis panašus dalykas, kokį radau). Teko paragauti geležinio žirgo gėralo. Jis yra riebus ir beskonis - nepatiko. Kol vyko "operacija", išskaičiavome, kad užteks išpilti 10 litrų skysčio ir užpilti pilną baką normaliu benzinu, tuomet likę 1-1,5 litro dyzelio praktiškai nesijaus, bus galima ramiai juos sudeginti.
Praktikoje, motociklas veikė gerai, bet spjaudėsi baltais dūmais kai apsukos kildavo virš 3500 RPM, smirdėjo. Važiuoti už manęs tavo nelabai patogu
ypač lenkiant.Po kelių valandų pasiekėme pirmą įdomumo tašką - Olecko miestelyje esantį "Pomnik wojenny z 1927 roku". Įdomi paslėpta sporto aikščių vieta. Vienas didžiausiu paminklų pirmojo pasaulinio karo aukom. Apart didybės - nieko ypatingo, bet pamatyti verta.
Antras įdomumo taškas buvo miestelis Giżycko. Vieta, iš esmės panaši į mūsų Trakus - gyvenvietė tarp didelių ežerų, tik 10 kartų didesnė. Čia susidūrėme su antru nuotykiu: vienoje sankryžoje Giedriui nutrūko sankabos trosas (jo galas iš variklio pusės). Sustojome šalia viešojo transporto stotelės. Miestas ganėtinai didelis, darbo diena. Praeivis patikslino kur yra artimiausias automobilio servisas - nubėgome ten su Beniu. Darbuotojas susipažino su problema ir mus pasiuntė. Pasiuntė dar 50m toliau, į motociklų detalių parduotuvę. To "taško" pardavėjas ilgai bandė suprasti kame problema, ir, vienu momentu, paėmė ir parodė šalia esantį dubenėlį su krūva universalių troso antgalių/fiksatorių. Pavartėme vieną delne - lygtais tas. Sumokėjome porą zlotų ir, po 30 minučių, gedimas buvo pašalintas. Nors ir neidealiai, bet sankaba - veikė.
Aplankėme 2 Giżycko "vizitines korteles" - didelį molą ir muziejų, įsikūrusį sename vandens bokšte, iš kurio atsivėrė įspūdingas apylinkių vaizdas. Po bokštu susipažinome su "vietiniais", Benis užsimanė tą įamžinti
Papietavome prieplaukos kavinėje. Miestelis - kurortinis, kainos turėtu būti aukštos. Tačiau, sumokėjome trečdaliu pigiau nei vidutinėje Lietuvos užeigoje ir gavome žymiai dvigubai daugiau maisto, nei tikėjomės.
Apie Giżycko'ą daug neprirašysi, buvome trumpam ir ne sezono metu. Vieta graži, pagal prieplauką matosi, kad čia galima išnuomoti valtį, veikia daug (arba vienas didelis) buriavimo būrelių. Vyksta turistiniai laivų turai aplink "3 didelius ežerus". Yra pliažas, daug sporto aikštelių ir t.t. Aplinka atrodo taip:
Pripildę skrandžius, puikiais Lenkijos keliais pajudėjome toliau. Sekantis kelionės maršruto įdomumo taškas buvo nedidelė Ketrzyn miestelio pilis. Vieta irgi paslėpta, pravažiuojant - tikrai nepastebėsi. Iš išorės - standartinis seno tipo gyvenamasis namas. Iš vienos pusės privažiavimas ir dideli senoviniai vartai, viduje - labai gražus viduramžio kiemelis, bokštas. Pirmame aukšte įsikūrė muziejus, antrame - biblioteka. Kaip pastebėjo Giedrius, labai malonu matyti, kad tokio tipo architektūros paminklas atlieka kažkokią visuomenei naudingą funkciją, o ne tik "yra toks čia". Vietoje praleidome keliasdešimt minučių ir išvykome toliau.
Vakarėjo.
Dėl kelių nenumatytu sustojimų, praradome porą valandų, todėl tolimesnis įdomumo taškas - viena didžiausiu Europoje, Braniewo miestelio Gotikos stiliaus bažnyčia, atvykimo metu jau buvo uždaryta. Apžiūrėti jos iš vidaus, deja, nepavyko.
Čia gavau SMS'a iš apartamentų savininkės, kad turime atvykti ne vėliau 21 valandos, kitaip nebus kam perduoti raktų. Važiuoti liko ties 200km, o laiko - šiek tiek virš 3 valandų. Todėl teko praleisti 2 numatytus įdomumo taškus - Tolkmicko miestelio įlanką ir keltą per Wislą (upę). Tiksliau, atidėti šituas vietas keliui atgal.
Tikėdamasi pravažiuoti paskutinius 100km greičiau nei planuota - "šovėme" į 7 greitkelį. Pakeliui, Elblag mieste, Giedriui vėl dingo sankaba. Kai tik pastebėjau, jog jis vėl, jau tamsoje, užstrigo sankryžoje, galvoje pradėjo suktis mintis: "nulėksiu iki Gdansko, paimsiu raktus, ir grįšiu atgal". Bet, to daryti neprireikė - atsikabinęs nuo troso naujas tvirtinimas nepabėgo, jį greit persuko. Sankaba vėl veikė.
Tik įvažiavę į minėtą kelią, supratome, kad šiandien tai yra ne greitkelis, o "lėtkelis". Visų pirma, net 50 iš 70 km buvo remontuojami, visų antra - penktadienio vakarą, pusė gyventojų juo keliavo iš miesto, kita pusė - iš kažkur grįžinėdavo. Viskas buvo perkrautą, judėjome 30-50 km/h greičiu.
Laimei, tai nesutrukdė spėti atvykti į vietą laiku.
Gavau raktus - viskas ko ir tikėjausi: erdvūs šiuolaikiniai apartamentai, puiki geografinė vieta, malonus vaizdas pro langus. Viskas ko reikia plius privati apsauga, teritorija apkabinta kameromis. Savininkas siūlė požeminį parkingą už 50 zlotų, bet jo gauti jau nebespėjome. Palikome motociklus prie pat įėjimo. Protingiausi paėmė uždangalus.
Nuotaikos buvo geros, laikas - apie 21:30, skrandžiai tušti, senamiestis - čia pat. Neprarandant laiko, išvykome apsižiūrėti, pavakarieniauti. Parduotuvės nebedirbo, rekomenduoti barai - irgi. Teko "nusėsti" picerijoje, kurios kainos buvo labai panašios į mūsų (Vidutinė pica - 6 eurai, sriuba - 2 ir pan). Iškart pastebėjome vietinę "anomaliją" - prieidavo nepažįstami paprastai apsirengę praeiviai ir kvietė apsilankyti vietiniame striptizo klube. Pasakai jiems "ne, not interested" - tie vistiek velkasi iš paskos, kol nepabaigs savo pilnos kalbos. Brrr. Trumpam iškišome nosį į "centrinę krantinę", kur įsikūrė didelis "velnio ratas". Standartinsi bilietas - 25 zlotai. Žinant aplinkinių pramogų kainas - tai yra visiškas pinigų švaistymas.
Ties 12 valandos grįžome namo, ateinančios dienos ryte buvo suplanuota kelionė į Gdynią, traukiniu.
Šeštadienis prasidėjo pagal planą. Kadangi Lenkija gyvena +1 valandos laiko juostoje, vietoj nustatytų 8:30, visi iš inercijos atsikėlė valandą anksčiau. Maždaug 9 ryto išvykome link traukinių stoties. Pakeliui apžiūrėjome pagrindinę Gdansko senamiesčio gatvę pavadinimu "Długa", rotušę, Neptūno fontaną. Užsukome į centrinį paštą sename pastate, iš kur Giedrius išsiuntė dukrai atviruką (patikslink ar gavai?, kaip greit?).
Traukinių stotis randasi prie pat senamiesčio. Susisiekimas tarp Gdanko, Sopot, Gdynios - ypač greitas ir pigus. Mums bilietai kainavo po 6 zlotus (pusantro euro). Juos reikia atžymėti įeinant į peroną, prireikus - pateikti konduktoriui.
Žmonių yra ganėtinai daug, traukiniai kursuoja kas 15 min, praktiškai, visą parą. Nuo mūsų iki Gdynios - apie 20min kelio. Per tą laiką prasilenkėme su 3 greitais traukiniais.
Anksti ryte lyjo, bet faktinis rytas džiugino mažu debesuotumu. Gdynia mus pasitiko dar šiltesne temperatūra, tačiau, šalia jūros buvo labai vėjuota. Pirmą kartą pamatėme didesniais motociklininkų grupes. Visi, kaip ir mes, skubėjo link centrinio turistinio uosto, kur yra sukoncentruotos visos pagrindinės miesto turistines atrakcijos.
Tarp įvairių pramoninių prišvartuotu ir judančių laivų, labai išsiskyrė "Piratų fregata", kurį greitai prisiglaudė prie molo krašto ir išleido pulką turistų.
Pasirodo, už 30 zlotų, per 50 min laivas praplaukia pro visą Gdynios uostą, ką susidaro turistinė, pramoninė ir karinė dalys. Pats laivas susidaro iš poros denių: atviras ir virsutinis - apžvalgos aikštelė su suoliukais-staliukais, po juo - kavinė-baras ir stilizuota kapitono jakute, dar žemiau - mažas kambariukas su piratų lobiais ir visokiais žemėlapiais. Šia pramoga ir pasinaudojome.
"Dragon" parodė bendrą Gdynios uosto vaizdą, kelis didelius sausus dokus (čia pakelia ir remontuoja didžiausius laivus).
Užmatėme rimtus Lenkijos karinio jūrų laivyno atstovus - ORP Generał Kazimierz Pułaski ir ORP Generał Tadeusz Kościuszko (nuotraukoje). Laivai yra dvi, ganėtinai senos (1970 metų JAV gamybos) didžiausios valdomųjų raketų fregatos nešančios dar ir po porą sraigtasparnių. Jie aktyviai dalyvauja NATO Baltijos Jūros šalių mokymuose. Taip pat, įdomią vietinės gamybos korvetę - ORP Kaszub, su gerai iš tolo atrodančiais rusiškais prieš povandeninių laivų bombosvaidžiais. Vienas iš tokių laivų užima daugiau uosto vietos, nei, kartu sudėtas, visas Lietuvos karinis jūrų laivynas
Sugrįžę į Gdynios centrą, ilgai grožėjomės "Dar Młodzieży" mokyklinių burlaiviu, kuris priklauso čia pat esančiam nacionaliniam laivybos ir jūrinės navigacijos universitetui (nuotraukoje su blizgiais motociklais!)
Maždaug 15 valandą apsilankėme šalia uosto esančioje ir labai gerų atsiliepimų TripAdvisor'yje turinčioje, hm, valgyklėlėje "Pierożek". Ką nesunku atspėti iš pavadinimo, pietavome Lenkiškais "pirožekais", kas yra čebureko formos didesni koldūnai. Juos siūlo ir virtus, ir keptus, ir su kuo tik nori - mėsa, varške, daržovėm ir t.t. Labai sotu, pigu ir skanu. Neapsiėjo ir be vietinio alaus. O štai taip atrodė stalo ženklinimais-papuošimas. Bazilikas - gyvas ir labai kvapnus.
Sotūs ir su šviežiais įspūdžiais aplankėme labiausiai žinomą Gdynios muziejų - laivą ORP "Błyskawica" (Lietuviškai - "Žaibas").
1939 metais, tai buvo vienas iš kelių moderniausių, pačių galingiausių ir greičiausių (73km/h) Lenkijos karinio laivyno pagrindinių ginklų. Prasidėjus staigiai Vokiečių invazijai, kurioje priešai naudojo žymiai didesnius laivus ir turėjo ryškią kiekybinę persvarą, tris brolius - "Grom", "Burza" ir "Błyskawica" staigiai evakavo į Didžiąją Britaniją (konkrečiau - į Škotiją). Pradžioje, Lenkai labai neigiamai vertino šitą faktą, tačiau vėliau pripažino, jog tai buvo vienas geriausiu karinių sprendimų. Laivai buvo išsaugoti ir greitai modifikuoti šiurkštesnei Atlanto vandenyno aplinkai. Ko pasėkoje, "Žaibas", su 200 žmonių įgulą, dalyvavo daugelyje esminių antrojo pasaulinio karo operacijose. Norvegijos ir Diunkerko - padėdama evakuoti norvegų, prancūzų ir britų sausumos karius, atsidūrusius vokiečių apsuptyje. Vėliau lenkų jūreiviai narsiai kovėsi Atlanto vandenyne, Šiaurės ir Viduržemio jūrose, Lamanšo sąsiauryje ir Biskajos įlankoje. 1944 metų birželyje savo pabūklų ugnimi netgi palaikė sąjungininkų kariuomenę išsilaipinančią Normandijoje.
Vykdant kovines užduotis, laivas nuplaukė 270 tūkst. km, palydėjo 83 konvojus, paskandino du priešo minininkus ir dvi korvetes, pažeidė tris povandenines valtis, numušė tris (kažkur sakoma - keturis) lėktuvus. "Žaibą" nuolat medžiojo. Kartą - vos nesunaikino iš U-9 paleista torpeda, kuri susprogo vos už keliasdešimt metrų nuo borto.
Karui pasibaigus, po renovacijos ir perginklavimo "Błyskawica" tapo Lenkų karinio laivyno flagmanu ir aktyviai tarnavo iki 1976 metų. Po 11 metų, minint laivo penkiasdešimtmetį, už nuopelnus kovojant su fašistine Vokietija ir garsinant Lenkijos karinio jūrų laivyno pasiekimus, laivą apdovanojo aukščiausiu kariniu ordinu "Virtuti Militari".
2007 metais, "Žaibas" gavo papildomą prestižinį jūrinio paveldo apdovanojimą, kurį "The World Ship Trust" kasmet skiria laivui už išskirtinį indėlį į pasaulinę jūreivystės istoriją (anksčiau tokiu buvo įvertinti kaip anglų "Victory", švedų "Vasa", amerikiečių "Constitution", japonų "Mikasa").
Šiandien laivas yra stacionarus Gdynios muziejus, jame yra įrengta istorinė ekspozicija, siūloma apeiti viršutinį denį, visą variklio sekciją, pamatyti mazuto deginimo katilus, garų turbinas ir t.t. Viskas kainuoja vos 12 zlotų, sumoje užima tik pusvalandį (jeigu gilintis - valandą), apsilankyti tikrai verta. Labai tikėjausi, kad pamatysiu kapitono tiltelį, navigacijos kambarį - tačiau, deja, visos šitos zonos yra neprieinamos.
Pridedu trumpą filmuką. Kad suprasti kas yra šnekama, rekomenduoju įjungti Youtube [CC] funkciją.
Kitas ir paskutinis, šeštadieninio Gdynios įdomumo taškas buvo "Akwarium Gdyńskie MIR". Jis susidaro iš 3 aukštų, kiekviename yra kelios ekspozicijos, įėjimas kainuoja 24 zlotus. Lyginant su pietų, traukinių ir kitų aplinkinių muziejų kainom - tikėjausi stebuklų, įspūdingiausių nepamirštamų įspūdžių ir t.t.
Tačiau, pradžioje, vieta nuvylė - apėjome kažkokių meninių, su jūros gyvenimu susietų mini ekspozicijų salę, gyliau - apžiūrėjome neypatingai kokybiškai padarytas iškamšas. Vėliau pakliuvome į didesnę ir šviesią salę su geologiniu Europos žemėlapiu, kur buvo galima pamatyti, kuriame geografiniame taške yra didžiausias gylis ir t.t. Jokio, net menkiausio vizualaus tikslumo ir maštabo išlaikymo - siaubas. Pasijautė tikras "Lietuviškas" euro-pinigų švaistymas. Vienu momentu norėjosi greičiau iš čia pabėgti. Bet, laiptai atvedė į, galų-gale, "gyvą" salę, kur pamatėme daug įvairių žuvų, planktono ir kitų vandenyne gyvenančių gyvių.
Grąžūs akviarumai, niekad nematyti egzotinės floros ir faunos atstovai pradėjo "atpirkinėti" sumokėtus pinigus.
"Bučinys"
Dienai einant į pabaigą, apėjome dar vieną gilesnį Gdynios uosto gabaliuką. Grįžome į traukinių stotį, kuri yra 20 minučių atstumu pėsčiomis nuo turistinės prieplaukos. Pakeliui radome dar vieną vietinę įdomybę - "pasidaryk pats" dviračių aptarnavimo įrenginį. Storą stulpą su vieta vertikaliai pakabinti savo dviratę transporto priemonę ir pilnu patogiai pririštu raktų komplektu. Taip pat - automatine pompa su universaliais antgaliais. Čia galite greitai ir patogiai pašalinti daugumą gedimų. Giedrius ar Benis turėtu turėti nuotraukų - pasidalinkite.
Vakarinis traukinys buvo beveik pilnutėlis, keleiviai užėmė visas sėdimas vietas, keli stovėjo ir laikėsi už turėklų. Kol laukėme jo atvykimo, Benis nupirko lenkišką moto žurnalą, kuris yra PAS MANE
Pačiame Gdanske, pakeliui namo, apsipirkome pakelyje esančioje Biedronka.Pagal planą, trečią ir paskutinę kelionės dieną - Sekmadienį, turėjome užlipti į Šv. Marijos bažnyčios apžvalgos aikštelę, aplankyti Gdansko jūrininkystės muziejų. Taip pat, žinomiausią miesto ir, tikriausiai, visos Lenkijos antrojo pasaulinio karo istorinių vietų - Westerplatte. Kad nešvaistyti ryto, iš anksto paruošėme pusryčius, supakavome krepšius ir paruošėme visą moto aprangą vakarinei kelionei namo, į Lietuvą.
Atėjus naujos dienos rytui, eilinį kartą, automatiškai, atsikėlėme valandą anksčiau nei turėjome. Pusiasalį susitarėme aplankyti vietinio "wodny tramwaj" pagalba (F5 linija). Dėl viso ko nubėgau į prie pat namo esančia prieplauką ir patikrinau, ar upės laivukas tikrai kursuoja. Čia patikslinau, kad jis išvyksta 9:30, Gdansko kanalais į vieną pusę keliauja visą valandą, o atgal grįžta tik 15:15~. Todėl, norint atvažiuoti namo iki pirmadienio ryto, nieko kito šiandien nuveikti nespėsime. Ir gerai, bus puiki proga aplankyti šitą nuostabų miestą antrą kartą - vėl pasivažinėti fantastiškais Lenkiško pajūrio keliukais.
Upės "autobusas" atvyko laiku, buvome pirmi ir vieninteliais toje stotelėje įlipę kelėiviai, todėl ramiai jį apžiūrėjome ir užėmėme patogiausias vietas. Valandos plaukimo bilieto kaina iki pat galutinės stotelės - vos 10 zlotų.
Neskubant plaukėme "Martwa Wisła" upe (oficialiai, o faktiškai - kanalu) F5 maršrutu, grožėjomės vokiška Gdansko senamiesčio architektūra (bendras nuotraukų archyvas pačiame gale). Netikėtai, pastebėjome ir lietuvišką laivo pavadinimą - Smiltynė
. Vėliau - vandens degalinę, ir, dar, su pora motociklų (vandens ir įprastu)!Iškart už senamiesčio prasidėjo ultra modernių, tik ką pastatytų gyvenamųjų namų kvartalas. Jį palikome kairėje ir įplaukėme į pramoninį Kaszubski kanalą. Ir viena ir kita jo pakrantė buvo ištiesi prieplauka su nesibaigiančiais vieno-poros aukštų angaras ir geležinkeliu. Kaip ir Gdynėje - įrengti keli dideli sausi dokai. Jeigu plačiausi angarai buvo akivaizdžiai tušti, dokai ir aplinkinės teritorijos - užpildyti iki kraštų. Kažką remontavo, kažką dažė. Gal net kažką ir gamino. Antroje nuotraukoje matosi ypatingai aukštas 283 metrų konteinerinis laivas Apollo Spirit, įdomus momentas yra tame, kad jis yra pakeltas ant povandeninės platformos. Dažniausiai tokie yra "panardinti" bent 4 metrais (pakrauti - 6). Tačiau, šitoje vietoje vandenyje liko vos vienas laivo korpuso metras! Tai labai aiškiai matosi pagal dažų nusidėvėjimą ir ženklinimą.
Viename iš sustojimų, nepaisant to, kad navigacija rodė jog dar nepasiekėme tikslo - iš mūsų laivuko išlipo visi žmonės. Kai tik pradėjome judėti darbuotojas, paprašė vėl susimokėti. Pasirodo, tai buvo galutinis kelionės taškas ir mes jau išplaukėme atgal
gerai kad tai įvyko prie pat "stotelės" - labai atsiprašėme ir paprašėme dar kartą prisišvartuoti. Su tuo iškart sutiko ir, po kelių akimirkų, žengėme į beveik šventą Lenkijos žemę."Westerplatte" yra labai ir labai ypatinga istorinė vieta - vienas pagrindinių Lenkijos gynybinių ir kariuomenės tranzitinių taškų. Pusiasalis, kuriame tarnavo nuo 120 iki 180 karių. Skaudi šito strateginio taško istorija yra ganėtinai trumpa ir labai reikšminga: 1939 metų Rugsėjo pirmos dienos penktą ryto, svečių taisėm įėjęs į Gdansko uostą, tuo metu jau morališkai pasenęs, bet sunkiausias Vokiečių karinis laivas "SMS Schleswig-Holstein", staiga, atidarė ugnį į pusiasalį. Tokiu būdu indikuodamas antrojo pasaulinio karo pradžią, kuomet, paraleliai, Vokietija pradėjo Lenkijos invaziją.
Svarbiausias kovos momentas yra tai, kad 180 dislokuotų Lenkijos karių, gerai paslėptų gynybinių įsitvirtinimų pagalbą, dviem pirmom dienom sulaikė staigų 570 vokiečių karių puolimą (net nekalbant apie karinės įrangos persvarą - didžiausią laivą). Vėliau, laikėsi dar 5 dienas po pastoviai krentančiomis aviacinėmis bombomis ir į pagalbą puolėjams atėjusių 2 povandeninių laivų ugnimi.
Galiausiai, po savaitės nesibaigiančių susišaudymų, atkirsti nuo pasaulio ir bet kokios pagalbos, Lenkų pajėgos pasidavė dėl šovinių ir maisto stokos. Paskaičiuota, kad šitų karinių veiksmų eigoje Vokiečiai prarado nuo 200 iki 300 iš, sumoje, 2500 dislokuotu mūšio lauke karių, o gynėjai pasigedo nuo 15 iki 20 gyvybių ir 180. Dėl tokio stulbinančio rezultato, Vokiečių generolas Friedrich-Georg Eberhardt parodė didžiausią pagarbą Westerplatte gynybai vadovavusiam majorui Henryk Sucharski ir, suimant, leido pasilikti turimą ceremoninį kalaviją.
Daugiau apie šituos įvykius galima dužinoti čia: https://en.wikipedia.org/wiki/Battle_of_Westerplatte
Šiandien pusiasalyje išliko tik keli karo metų objektai - porą bunkerių, bokštas ir bombomis sumaitotas pagrindinių barakų pastato fasadas. Vaizdas, išties, yra labai kraupus. Sunku įsivaizduoti ką patyre visoje šitoje istorijoje dalyvavę žmonės.
1966 pusiasalyje iškilmingai atidengtas paminklas krašto gynėjams ("Pomnik Obrońców Wybrzeża").
Apėję apylinkes, 13:30 grįžome į savo "stotelę" iš kur turėjome grįžti namo. Pamačius grafiką ir sustojimų planą supratome, kad laukti savo lėto laivuko prasmės nėra, po 30 minučių galėsime liptį į žymiai spartesnį ir didesnį, kurio pagalbą pasieksime savo apartamentus visą valandą anksčiau. Likusį pusvalandį panaudojome pietum čia pat esančioje kavinėje. Kainos buvo "Lenkiškai" žemos. Maistą garantavo greitai. Valio-valio, gavau paragauti flaki'ų ir vietinio fast-food'o, zapekankos ir keptos kelbasos pavidale. Faktiškai - zapekanka buvo ilgas pica-sumuštinis, kelbasa - kaip kelbasa
o flaki'ai - mmm, skaniausia per visas 3 dienas ragauta sriuba.Teko paskubėti ir greičiau sukramtyti paskutinius patiekalų kąsnius, į planuotą laivą įlipome minutei prieš jam išvykstant.
14:30 grįžome namo, užsidėjome iš vakaro paruoštus krepšius, apsirengėme. Lygiai 15 valandą išvažiavom link Lietuvos. Orai, kaip ir vakar dieną - tik džiūgino. Diena buvo saulėta ir silpnai viejuota. Su puikią nuotaiką važiavome Lenkijos pajūrio super-šunkeliais. Iš įdomių kelio vietų įsiminė 2 pantoniniai tiltai pro "Martwa Wisla" ir "Elblag" upes. Pravažiuojant pirmu - metalo trinties ir kažkokio daužymo garso išgirdome kokius 3 kartus daugiau, nei turėtu būti pagal aplinką (Street View nuoroda). Pravažiuojant antru - gulintys metaliniai sujungimai buvo tokie aukšti, kad trenkiausi į juos motociklo dugnu, nestipriai, bet ir nemaloniai (Street View nuoroda).
Tarp jų, pasinaudoję "Przeprawa promowa Świbno - Mikoszewo" keltu, kirtome didžiausią Lenkijos upę "Wisła". Motociklui tai kainuoja 8 zlotus.
Vėliau, pravažiavome ypatingo grožio ~8km kelio atarkpą tarp "Kępki" ir "Nowakowo" kaimų, palei "Nogat" upės krantą.
Ir puikus alsfaltas, ir neapaugę kraštai, ir bortas dėl viso ko, eh... daugiau tokių.
Kita ypatingai gera ir, deja, trumpa ~4km atkarpa yra tarp "Suchacz" ir "Kadyny". Tiesiog kažkoks auto-moto sporto žiedas, posūkiai ilgi ir gerai matomi, asfaltas - lygus kaip stiklas. Čia aš pamečiau visą saiko jausmą ir atsukau rankeną kiek leido drąsa
labai atsiprašau.Po kelių momentų pasiekėme paskutinį Lenkijos įdomumo tašką - mažiuką uostamiestį Tolkmicko. Po vakarinės saulės šviesa, aplinka buvo labai rami ir tuščia. Apėjome molą, pasijuokėme iš vienio transporto - mažų kvadratinių laivų su troleibuso styliaus sėdimom vietom. Jais galima greitai ir pygiai pasiekti kitą įlankos pusę - "Mierzeja Wiślana" (Kuršių nerijos analogas).
Ilgai nelaukiant, vėl lipome ant plieninių žirgų - laukė 400 ilgų naktinių kilometrų.
Pravažiavus šiek tiek virš trečdalio kelio, maždaug 19 valandą vakaro, sustojome Bartoszyce degalinėje. Čia užsipylėme kuro, greitai apsipirkome šalia esančioje LIDL parduotuvėje, užkandome. Nusprendėme, pagal galimybę, niekur nebestoti.
Kaip besuk, sustojimų išvengti nepavyko. Ties 10 valandą vakaro pasidarė taip šalta, kad, nori-nenori, teko nusukti į didesnę degalinę, apsivilkti papildomą drabužių sluoksnį, išgerti karštos arbatos. Šitoje vietoje susidūrėme su trečiu nuotykiu - grybavo Giedriaus Varadero immobilizeris, niekaip negalėjo rasti rakto, neleido užkurti variklio. Laimei, šiek tiek jį pastumdžius, motociklas atgijo - tesėme kelionę namo.
Pagal forumiečio Draginoid patarimą, ir bendrai, dėl įdomumo, važiavome šiek tiek aukštesniu kelių - pro Gołdap miestą.
Labai mėgstu važinėti naktį - tokia nestandartinė aplinka verčia neskubėti, greitis atrodo didesnis, keliai - tiesiog kitokie, viskas tampa nepažįstama. Pamatai naujų dalykų. Šį kartą, kaip ir praeitais metais Austrijoje - stebėjome aplinkinių vėjo elektrinių mirksiančias šviesas. Čia jų buvo nedaug, tačiau vaizdas vistiek jautėsi siurrealistiškai: juodoje aplinkoje, staiga, vienų metu, įsijungdavo daug raudonu lempučių, ir, lygiai taip pat staigiai, viskas trumpam užgesdavo. Video karduose tai matosi ganėtinai prastai, bet vistiek:
Labai norėjau sustoti 3 šalių sienų sankirtoje, maniau ji yra prie pat kelio. Išsiaiškinau, jog iki pačios vietos reikia praeiti virš 500m, ir, kadangi, aplink nebuvo jokių šviesų ar gyvybės ženklų - idėjos naktinėti su telefonų žibintuvėliais šaltyje greitai atsisakiau.
Į Lietuvą įvažiavome super siauru ir niekur žemėlapiuose nepažymėtu keliu link Vištyčio. Vienu momentu asfaltuota danga staigiai nusuko iš po ratų, žvyrkeliu teko užvažiuoti pas vietinius ir ten apsisukti
Iš čia, ganėtinai greitai pasiekėme Lazdijus. Paskutinį šitos išvykos kartą sustojome degalinėje užsipilti šiltos arbatos ir kavos. Prie Alytaus paleidom Benį ir, Aukštadvario-Trakų keliu, grįžome į sostinę. Namo įėjau maždaug trečią nakties, lovą pasiekiau ketvirtą.
Pusę devynių kėliausi į darbą, o rimtai žiovauti pradėjau maždaug nuo 17
Kelionės reziume skamba taip:
Jeigu Jus vis dar manote, kad žodžių junginis "Lenkijos keliai" reiškia kažką prasto - labai klystate. 2006 metais, vien tik ES investavo į Lenkijos logistikos gerinimą 650 milijonų eurų. Nuo 2010 prasidėjo nesibaigiančios renovacijos ir statybos. Ypatingą pagreitį visam šitam reikalui suteikė ir 2012 metų UEFA čempionatas. Šiandien, dauguma projektų yra pilnai įgyvendinti. Asmeninis pastebėjimas - darbai persikėlę į šalies pietus. O pats svarbiausias momentas yra tai, kad finansavimas nuėjo ne tik į didžiausių miestų viadukų-magistralių statybas, bet ryškiai lietė ir mažus miestelius, susisiekimą tarp jų. Kas yra natūrali moto keliautojo buveinė.
Lietuvos turistams Lenkija yra pigi. Didžioji paslaugų dauguma mums kainavo dvigubai ir trigubai pigiau, nei tikėtumės Lietuvoje. Iš kitos pusės, maisto prekių parduotuvių ir kuro kainos yra sąlyginai panašios, arba kažkiek mažesnės, bet tikrai ne tiek, kad jaučiamai sutaupyti.
Nors dauguma lenkų nekalba angliškai, lietuviškai ar rusiškai, susišnekėti didelės problemos nebuvo. Niekas kreivai į mus nežiūrėjo, nevengė akių kontakto ar pan. Aplinkiniai pasirodė labai draugiškais ir visada stengėsi padėti. Servisas - kažkiek "kaimiškesnis", bet tokio ir ieškojome.
Šitoje, visai šalia esančioje, beveik 40 milijonų gyventojų turinčioje šalyje yra ir ką nuveikti, ir kur nuvažiuoti. O kad ją pasiekti ant dvejų ratų užtenka vos poros valandų.
2017 metais čia važiuosiu mažiausiai 3 kartus.
Visos manim padarytos išvykos nuotraukos yra čia:
https://www.dropbox.com/sh/2w403smi1a57 ... 0dLBa?dl=0
Drop a gear and disappear.
Lenkija iš arčiau, arba 2016-09-23~25d. kelionė į Gdanską ir Gdynią.
Tikrai ačiū už kelionės planavimą, kompanija super
Lenkija iš arčiau, arba 2016-09-23~25d. kelionė į Gdanską ir Gdynią.
Šitas moto nemažai pamatė per savo gyvenimą, tai kojinis "autopilotas", tai Aukštadvario trasa, tai dyzelio skonis. Įdomu, kas dar jo laukia
Lenkija iš arčiau, arba 2016-09-23~25d. kelionė į Gdanską ir Gdynią.
Trumpai pataisysiu - dyzelis Lenkijoj ON yra ne marke o ju trumpinys - Olej Napędowy.
O kas liecia aprasyma, tai Decoy aprasymai turetu buti pavyzdys mums visuems Smagiai susiskaite prie kavos puodelio
O kas liecia aprasyma, tai Decoy aprasymai turetu buti pavyzdys mums visuems
Smagiai susiskaite prie kavos puodelioDabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra