2013.07.01 Ispanija - Lietuva

[civic]

Bešvęsdamas savo gimtadienį supratau, kad atėjo laikas man pajudėti į gimtinę, tad liepos pirmą sėdau ant savo ištikimojo plieninio žirgo ir guldžiau į posūkius naikindamas likusius kilometrus po ratais. Šį kartą bandžiau keliauti visiškai kitu stiliumi, nei įprastai - iš karto bandžiau susidaryti maršrutą, nakvynes ir t.t. Taigi, preliminarus planas:
Barselona, Andorra, Ženeva, Ciurichas, Austrija, Čekija, tada būtinai Krokuva ir namai. Pasiskaičiau kolegų pasakojimą apie pavojingiausius kelius į Bon Jovi koncertą - nuotraukos užvedė, bet nepatenkino, tad sakau reikia geriau pačiam gyvai visa tai išvysti. Tiesa, sugedo mano telefonas, tad dėl gps ir foto nieko nepažadu - galbūt teks važiuoti senoviškai - orientuojantis pagal saulę, žvaigždes ir popierinį atlasą. Dar pažiūrėsim, kaip su britvom keliaut negalima Taigis taigis taigis, Civicas vėl kelionėj 01:30 ryto, daiktai dar nesudėti, kambarys dar netvarkingas, drabužiai dar džiūsta, pačiam reik dušo, bet išvykstu jau ryte, planuoju ~7:30. Pirmos dienos tikslas - Prancūzijos pietūs, pakeliui pasimalant po Andoros serpentinus. Neturėjau nei telefono, nei GPS, bet paskutinės nakties vidury išgelbėjo tautietis, paskolinęs išmanųjį androidą, tad Sygicui jau siunčiuosi Ispanijos ir Prancūzijos žemėlapius. Miegojimui turiu tris vietas, bet kol kas dar nesuplanavau tiksliai kur vyksiu - šitą nuspresiu jau rytoj, važiuodamas. Turiu ir LT vėliavėlę, tad pagaliau buvau tvarkingas keliautojas. Hasta la vista beibes!
P.S. foto čia

Info
Nu ką galiu pasakyt. Apibendrinant dienos planą - važiuoti iki Andoros buvo ganėtinai karšta, nors užmiesty temperatūra laikėsi normaliai ir kiaušinienės nebuvo. Keliukai vingiuoti, bet ne kartą matyti, tad nelabai man jau ir įspūdį sudarė. Tad užkilau į Andorą, pasimaliau vietoj po įvairius keliukus, kurių dauguma vedė tiesiog į vieno žmogaus namą. Kildamas keliuku, kurio plotis buvo gal du metrai, galvojau, kad siauriau jau negali būti, bet šalimais pamačiau dar kitą keliuką, asfaltuotą, kurio plotis nemeluoju, bet pusės metro gal net ir nebuvo - pabijojau juo leistis, nes nebūtų kur apsisukti. Tad užkilęs į kitą niekur vedantį keliuką, jo gale radau barą, kuriame ir nutariau užkąsti. Pirmiausiai valgiau gaspacho - kažkas keisto, bet skanaus. Tada ta duona ir visai skaniai suėjo. Atnešė salotas - nežinau, kas ten jose buvo, bet aš dar niekada gyvenime nesu valgęs tokio skanumyno - sūris, duona, salotos, medus, razinos, riešutai ir dar gal kas nors, bet buvo awesome. Vėliau atnešė šernienos kažką, panašų į troškinį, maniau jau sprogsiu tiek sukirtęs. O barmenas sako jei patiko gaspačio tai aš dar atnešiu - viskas included. Atnešė ledų tada dar ir jau maniau, kad ten ir liksiu gulėt, bet kai po viso šito pasiūlė ir čiupito, tai atsigavau ir patenkintas išvažiavau. Deja, išėjus laukan pasirodė, kad pradeda lynoti, tad nutariau daugiau nebesimalti po Andorą ir minti žemyn nuo kalnų. Deja, buvo vėlu. Lietus stiprėjo ir papuoliau į audrą, kurioje visai šalia galvos trankėsi perkūnas, kiek taikė nepataikė, tad nutarė mestelti krušos. Kalno viršūnėje nebuvo kur sustoti ir pasikavoti, tad teko kentėti gal dešimt kilometrų, kol radau pastogę. Iš ten nufotkinau ir sniegą šalimais kelio.. Vasara vadinasi. Kaip ten tas.. globalinis klimato atšilimas.. Nusileidus į Prancūziją vis dar lynojo, lynojo taip, kad galvojau gal geriau su valtim reikėjo grįžt. Bet likus ~100 km iki dienos tikslo - Mazamet, lietus baigėsi ir net truputį apdžiuvau. Kadangi maniau, jog telefono baterijos dar buvo daug likę, nutariau įsijungti GPS, kuris mane nuvedė tokiais keliukais, kur gyvenime nebuvau matęs. Eismas dvipusis, žolės prie pat krašto po pora metrų, plotis gal du metrai ir mini sau nieko nematydamas. Kaifas! Kelio vidury sau gėlytės auga, matyt nedažnai naudojamas keliukas. Ir šiaip įdomu, kad dauguma nacionalinių keliukų yra labai siauri. Ir dar Prancūzijoj prisiminiau, ką reiškia blogas kelias - amortizacija dirbo atsakančiai, tai ne lygus ispaniškas parketas.
Atvykęs į vietą iš karto pasiprašiau į dušą, atsigavau bematant. Gėriau kažkokio braziliško gėrimo, kurio pavadinimo tikrai jau neatsimenu Ir kadangi rytoj planavau keltis vėl 7, tad šia linksma gaida ir baigsėsi šiandienos pasakas.
Taigi, pabudau Mazamete anksti ryte, ~7h, nes mergaitė turėjo išeit darban. Sėdau ant baiko, iki pirmo macdonaldo, kur pasigavęs bevielį susidariau maršrutą tai dienai. Deja, kaip visada, suplanavau vienaip, bet nuvažiavau kitaip ir dabar maršrutą galėčiau atkartoti tik apytiksliai. Na bet vaizdų pamačiau sočiai, serpentinai padangas sušildė labai gerai, tad tą dieną užskaitau. Taip mažai ir vėl migus, pirmos kelionės valandos buvo sunkios. Subinė jautėsi tikrai smarkiai, vargo nugara ir šiaip nenorėjau niekur važiuot. Bet įkaliau tris kavos, tad nuotaika pasitaisė ir vėl viskuo mėgavausi. Sukoriau ~550 km, dar kartą pagerinau kuro naudojimo rekordą - su 15 litrų nuvažiavau 340 km! Kai važiuojant iki čia, visada būdavo 300 km. Nuo to karto keista buvo tik padangos ir tepalas su stabdžių kaladėlėm - kažkodėl manau, kad padangos čia turi įtakos. Beje, noriu jas pagirti (Pilot road II), nes šiltam orui esant ir joms tikrai gerai sušilus, važiuoja kaip bėgiais. Ir vėl teko gauti paskutinėmis valandomis lietaus, bet ir ant šlapio (net ir plaukiančio) asfalto jos stovi puikiai, apie praslydimus net nekalba. Čia aišku su protu spaudžiant. Taigi, dabar apie kelionę. Palijus lietui serpentinuos pravažiavau nuvirtusią fūrą - dar metras ir būtų nugarmėjus žemyn, o dabar tik pralaužė tvorelę ir atsirėmė į krūmokšnius. Tikiuos viskas okei. Nesotjau pafotkinti, nes labai lijo. O vaizdeliai, tai puikūs. Šį kartą turėjau gps, nors ir ne visą laiką jį naudojau, saugodamas bateriją, tik kad nepasiklyst mieste ar taip susiorientuot sudėtingesnėj situacijoj. Maršruto planavimą pasidariau kad vestų ne greičiausiu, ne optimaliausiu, bet trumpiausiu keliu, išvengiant autobanų. Tad galiu pasakyti, kad šitaip maršrutai motociklininkamsi r turėtų būti planuojami. Realiai pasižiūrėjus į žemėlapį ir pamačius vingių, galima drąsiai imt tą kelią ir laisvai bus mėgaujamasi posūkiais, o ten tie visokie "žymiausi" keliukai, su kreivais posūkiais ir prastu asfaltu nė iš tolo neprilygsta su tuščiu, lygiu ir beprotiškai vingiuotu nežinomu keliuku, kurį atsitiktinai pravažiavai pasižiūrėjęs žemėlapyje. Susirasti nakvynės vietą buvo itin lengva, nes baterijos buvo likę dar pakankamai daug, tad likus ~100 km pasijungiau trumpiausią maršrutą iki vietos ir tiesiu taikymu ten ir atvykau. Daug geriau, nei blūdinti naudojantis popieriniu žemėlapiu. Taigi, pervažiavau beveik visą Prancūziją, kurios gamtovaizdis priminė Lietuvą, tik kad buvo gerokai kalnuotesnis. Bet pati gamta jau žalia, ne taip, kaip Ispanijoje. Foto daug nepadariau, nes važiavau itin vingiuotais keliukais, kur sustoti buvo pavojinga arba pražiopsojęs gerą vaizdelį jau nebesisukdavau. Sustojau Thonon les Bains miestely, kur ir pasilikau visai sekančiai dienai, nes buvo labai daug ką apžiūrėti. Vėliau myniau vienu gražiausių Šveicarijos keliukų (na bent jau taip internete sakė ir aš galu pasakyti, kad jie buvo velniškai teisūs) ir miegojau Neuhaussen Am Rheinfall, kur pasak vieno kolegos motomano ir mano draugės yra labai gražus krioklys - vaizdelis super. Šveicarija - tikrai motomanų svajonių šalis. Vaizdeliai fantastiški, keliukai nerealūs, gamta ir oras puikūs. Bandžiau dar kažką fotografuoti, bet nelabai su fotografijomis įmanoma perteikti tai, ką ten mačiau. Kolegos iš Lietuvos sakė irgi norėjo neseniai minti tais keliukais, bet buvo uždaryti - nuvažiavęs ten supratau kodėl - sniego kai kuriose vietose buvo vis dar virš galvos. Motociklų gausybė. Žodžiu nepasakosiu aš kaip ten viskas puiku, nes nesu rašytojas, bet ūkiškai tariant buvo zajabys. Kriokliukas irgi padarė savo įspūdį - galia jaučiasi neapsakoma. Tada turėjau numinti iki Vienos - pasinaudojęs gps tai padariau gan nesunkiai. Besileidžiant kažkokiam miestuky nuo kalniuko kokia 80 pirmą kartą sustabdė policininkai - bandė kažką vokiškai aiškinti, bet pamatė vėliavėlę, paprašė dokumentų ir angliškai palinkėjo gero vėjo. Vienoje praleidau dvi dienas - puikus miestas. Vietinis aprodė viską ir nuvedė į bariuką, kur už ~8 eurus galima apsivalgyti iki mirties - du šniceliai ir kalnas bulvyčių. Aplankant šį miestą, būtinai rekomenduoju užsukti. Toliau myniau iki Lenkijos, netoli Krokuvos, kur laukė dar vienas vakarėlis. Maršrutas - kaip visada vis dar neaiškus, bet kam jo reikia, kai žinomas galutinis taškas?
Sėkmingai ir gan greit atmyniau iki kaimelio, kuriame manes jau laukė draugė. Sunaikinom mano atvežtą austrišką gėrimą ir pusė nakties prakalbėjom apie zombius, vampyrus ir čiupakabras. Ryte neskubėdamas atsikėliau, nes laukė paskutinė kelionės diena. ~12 h graudžiai atsisveikinom.. ech.. Ir išvykau savo keliais, pas kitą draugę, gyvenančią netoli Varšuvos, kur vėl praleidau kelias geras puikias valandas. Vėl teko sunkiai atsisveikinti, bet.. šeima laukia.. Taigi, minu sau nuo Varšuvos. Sustoju savo mėgstamiausiame bare, kur visada valgau tik ten, ir barmenai mane jau pažįsta. Pasisveikinau, visomis savo lenkų žiniomis užsisakiau standartiškai flaki ir kielbaski plius vieną alaus. Susimokėjau, atnešė, skaniai viskas suėjo, nuėjau po to padaryt dar keletą foto, žodžiu praėjo geras pusvalandis. Na jaučiausi geria, tad sėdau ir myniau vėl. Už 20 km stovi policija ir mane stabdo. Sustoju. Sako tave sustabdėm dėl to, kad gavom pranešimą, kad girtas važiuoji. Pasimečiau.. Liepė pūst - papūčiau.. Raudona lemputė. Nuėjo policininkas su kažkuo telefonu pakalbėt.. Atėjo, dar kartą sako pūsk.. Pučiu dar kartą - raudona lemputė.. Sakau ar viskas gerai? Sako nežinom, nes šitas alkotesteris tik rodo ar gerai ar ne, bet raudona lemputė reiškia negerai.. Dar nuėjo pakalbėt telefonu su kažkuo.. Atsinešė normalų alkotesterį.. Sako pūsk 5 sekundes.. Papučiu.. 0,08.. Lenkijoj riba 0,09. Sako luktelk dar 15 min, pūstelsi vėliau. Luktelėjau, pūstelėjau.. 0,07.. Sako važiuok, bet daugiau negerk Lenkijoj.. Na, bent jau tam savo mėgstamiausiam bare daugiau jau tikrai niekada nestosiu nei pavalgyt nei atsigert. Na, bet Sczypliski pasiemiau alaus už 10 zlotų, kuriuos gražino iš eurų ir gryžau namo. Brolis pasitiko su lietuvišku alumi, aš jį tikrai myliu. Ir taip tad baigėsi mano kelionė. Gavosi 3400 km, 8 dienos, kelionę išmatavau kilometrais ir draugais, net jei ir lijo beveik kasdien, bet gera draugų kompanija atpirko visas negandas ir sekančias dienas vėl myniau kupinas optimizmo. Kelionę tikrai užskaitau.

[draginoid]

Paskaitau aš apie keliones be kompanijos, ir vis daugiau isitikinu, kad tokios kelionės turi savo žavėsio.
Vienintelis minus, tai jeigu kas atsitiktu kelyje.
Bet jug nieko blogo atsitikti neturėtu ir negali!

[civic]

Matyt priklauso nuo žmogaus. Man asmeniškai kaip kad draugais gali ne visi būti, taip tad ir kelionės kompanjonas ne kiekvienas bus. O kitas be kompanijos net iki parduotuvės negali nueiti

[draginoid]

Man visokios kompanijos tinka, bet noriu ir vienas pakeliauti, kai nereikia nei laukti, nei vytis, keltis nei peranksti, nei pervelai, isgerti neperdaug nei permazai, ir tt...
P.S.
Ir kai organizuoji kelione, kaip su mažais vaikais tenka elgtis su diedais