Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Pradžia
Ankstyvą liepos 28 dienos rytą Vilniuje, simboliškai Tbilisio skvere, prasidėjo mūsų kelionė į Gruziją aplankant Ukrainą,Turkiją, Bulgariją, Rumuniją ir Lenkiją. Startavome keturiese, keturiais motociklais: dviem Honda Africa Twin, BMW GS‘A ir Honda Transalp. Išsiruošėme į gerai suplanuotą, apgalvotą, techniškai sudėtingą žygį. Tačiau šis pasakojimas ne vien sausa nuvažiuotų kilometrų, matytų muziejų, valgyto maisto statistika. Noriu pasidalinti savo patirtimi apie ambicingų, užsispyrusių, dažnai prakaituotų ir purvinų vyrų tris savaites trukusias nuotykių paieškas, bandymą išgyventi kartu ir pasimatuoti „kieno ilgesnis“ šešėlis vakaro saulės nutviekstame kelyje.
4 kelionės diena /08.01/
Ketvirtą kelionės dieną, artėjame prie Gruzijos krantų. Po dviejų intensyvių parų kelte Odesa- Poti sunkvežimių vairuotojai po truputį bando blaivytis, apyvarta bare mažėja, asmeniniai jų degtinės rezervai irgi senka. Vieni jų gulinėja, kiti gydosi po naktinių peštynių likusius randus, pavėsyje dėlioja domino ar šeria, girdo, prausia priekabose gabenamus gyvulius.
Buvo daug ruošimosi, pakavimosi, ganėtinai įtempto važiavimo pirmąsias tris dienos po starto: Lietuva- Baltarusija- Ukraina. Atrodo svajonė išlįsti iš Europos komforto zonos po truputį pildosi. Ypatingų kelionės vedlio organizacinių gabumų dėka iš labai arti pamatome Minską ir Kijevą: turime galimybę pabendrauti su vietiniais ir iš pirmų lūpų sužinoti kiek pilių ir rūmų turi Lukašenka, kiek kamazų dolerių ir aukso bėgdamas pasiėmė Janukovičius, kiek draugų buvo sužeista ir nužudyta per ne tokius jau senus įvykius Kijeve.
Per pastarąsias kelias dienas „pasimėgavome“ sienų kirtimų ypatumais, kai norint patekti iš Baltarusijos į Ukrainą gali tekti laukti septynias ir daugiau valandų, įvažiuojant į kaimyninę Baltarusiją reikia pildyti begalines deklaracijas, norint Odesoje patekti į keltą tenka praleisti dieną uosto teritorijoje vaikštant su popieriukais nuo vienos būdelės iki kito kabineto...(gal tik mums taip pasisekė, kad prieš išplaukiant keltui, kelioms valandoms buvo dingusi elektra (neveikė muitininkų kompiuteriai bei spausdintuvai). Aišku keliavimas šia kryptimi turi ir pliusų- ženkliai mažesnė benzino, apgyvendinimo, maitinimo, rūkalų ir alkoholio kaina. Turi galimybę patobulinti šiek tiek primirštos rusų kalbos įgūdžius, ar iš kelto pasigrožėti Krymo pusiasaliu ir per plūduriuojančius plastiko maišelius džiaugsmingai šokinėjančiais delfinais.
Laive esame septyni motociklininkai- keturi lietuviai, austras ir porelė rumunų. Austras išmaišęs pusę pasaulio, dabar susiruošęs į Gruziją, Armėniją ir gal Azerbaidžaną. Kalbamės apie patirtis, lūžusius kaulus (man raktikaulis lūžęs vieną, jam tris kartus), keliones, motociklus, moteris, istoriją. Rūkant paskutinę vakaro cigaretę ir gvildenant istorijos peripetijas išsiaiškiname, kad mano senelis kalėjo Sibire, o jo - priklausė SS daliniams.
Vaikščiodamas po denį vis galvoju, kaip mums važiuosis, ar pavyks suvaldyti sunkų „metalinį arklį“ Gruzijos keliukuose, ar moto dievai ir deivės bus mūsų pusėje, ar kelto virėjas šiandien pagamins tik vidutinio šlykštumo pietus ir juos bus galima valgyti (šypsena).
- Prikabinti failai
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
5 kelionės diena /08.02/
Švartuojamės Poti, klaidžiojam po uosto teritoriją rinkdami visus reikalingus popieriukus. Patiriame keletą komandinių „žaibo išlydžių“, nes kiekvienam atrodo, kad jis geriausiai žino, kaip sutaupyti penkias minutes ir greičiau išvažiuoti į kelią. Šmėsteli mintis atsisveikinti su komanda ir jungtis prie austro. Susilaikau.
Sustojam išsikeisti pinigų, įsigyju tepaliuko nuo herpio. Truputį pavažiuojam pagrindiniu keliu ir sukam į šunkelius, kad „tiesiau ir greičiau“ pasiektume rezervuotą nakvynę Boržomi. Bandau užsiminti, kad geriau prarasti kelis eurus ir pamiegoti palapinėje ar pakelės viešbutuke, bet mano balsą „permuša kalnų upelių šniokštimas“. Žvyrkeliu ar į jį panašiu keliu įveikiam pirmą kalnų perėją, susipažįstam su vietine vairavimo kultūra ir keliu kalnuose nenorinčiais dalintis sunkvežimiais. Gerai, kad visai sutemsta ir nematau, kokio prastumo keliais važiuojam. Daug duobių, griovių, brastų su šlapiais akmenimis ir temperamentingų bei nepralenkiamų gruzinų. Įkalnėje neišlaikęs pusiausvyros guldau motociklą ant šono, neilgai trukus, keliame bendražygio GS‘ą iš brąstos. Nemėgstu važiuoti motociklu tamsoje, o tokiomis sąlygomis.. Keikiuosi, kalbuosi pats su savimi ir savo baimėmis. Pasiekę asfaltą pilamės kuro, nervingai surūkau porą cigarečių, galvoje ūžia. Pakeliui paputę į alkotesterį pasiekiam Boržomi. Vietinis padeda surasti ir pažadinti svečių namų savininką. Krentu į lovą, lyg ir turėčiau džiaugtis pirma diena Gruzijoje ir tuo, kad guliu ne ligoninėje, bet abejonė, kaip seksis toliau ir prasidėjusi trintis komandoje nugali nuovargio šypseną.
Ačiū Doncei už fantastiškas nuotraukas!
Švartuojamės Poti, klaidžiojam po uosto teritoriją rinkdami visus reikalingus popieriukus. Patiriame keletą komandinių „žaibo išlydžių“, nes kiekvienam atrodo, kad jis geriausiai žino, kaip sutaupyti penkias minutes ir greičiau išvažiuoti į kelią. Šmėsteli mintis atsisveikinti su komanda ir jungtis prie austro. Susilaikau.
Sustojam išsikeisti pinigų, įsigyju tepaliuko nuo herpio. Truputį pavažiuojam pagrindiniu keliu ir sukam į šunkelius, kad „tiesiau ir greičiau“ pasiektume rezervuotą nakvynę Boržomi. Bandau užsiminti, kad geriau prarasti kelis eurus ir pamiegoti palapinėje ar pakelės viešbutuke, bet mano balsą „permuša kalnų upelių šniokštimas“. Žvyrkeliu ar į jį panašiu keliu įveikiam pirmą kalnų perėją, susipažįstam su vietine vairavimo kultūra ir keliu kalnuose nenorinčiais dalintis sunkvežimiais. Gerai, kad visai sutemsta ir nematau, kokio prastumo keliais važiuojam. Daug duobių, griovių, brastų su šlapiais akmenimis ir temperamentingų bei nepralenkiamų gruzinų. Įkalnėje neišlaikęs pusiausvyros guldau motociklą ant šono, neilgai trukus, keliame bendražygio GS‘ą iš brąstos. Nemėgstu važiuoti motociklu tamsoje, o tokiomis sąlygomis.. Keikiuosi, kalbuosi pats su savimi ir savo baimėmis. Pasiekę asfaltą pilamės kuro, nervingai surūkau porą cigarečių, galvoje ūžia. Pakeliui paputę į alkotesterį pasiekiam Boržomi. Vietinis padeda surasti ir pažadinti svečių namų savininką. Krentu į lovą, lyg ir turėčiau džiaugtis pirma diena Gruzijoje ir tuo, kad guliu ne ligoninėje, bet abejonė, kaip seksis toliau ir prasidėjusi trintis komandoje nugali nuovargio šypseną.
Ačiū Doncei už fantastiškas nuotraukas!
- Prikabinti failai
-
-
-
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Pirmosios kelionės dienos labai priminė įspūdingą ir savotiškai įdomią kelionę laiku.
Keliasdešimt metų atgal priminė biurokratija Baltarusijos pasienyje, Minske valgyti "vaikystės" skonio ledai, daugiabučiai ir "išrinktųjų" rajonai, nenauja bet švari ir tvarkinga Baltarusijos kelių infrastruktūra.
Dar keliolika metų atgal į praeitį grįžome kirtę Ukrainos pasienį: ženkliai prastesni net pagrindiniai magistraliniai keliai (teko net prisiveržti atsileidusius dėžės laikiklių varžtus), daug sovietinių laikų ir vis dar važiuojančių senų automobilių, jūrų uoste treninguoti "reikalus" tvarkantys berniukai ir galiausiai dar ilgesnės muitinės procedūros bei sovietinių laikų kelto maisto meniu (manų košė, dešrelės, grikiai ir t.t.)
Nežinau net kokiam laikmečiui galima priskirti Gruzijos kelius, bet ne veltui apie juos sklando legendos su kuo jau pirmą dieną teko susipažinti ne pačiomis lengviausiomis aplinkybėmis. Neasfaltuotos kalnų perėjos tai dar dar suprantamos - kalnai visur panašūs, bet žemėlapyje pažymėto asfalto realybėje likę tik pėdsakai, o kad būtų linksmiau asfalto likučius jungia įvairaus dydžio ir aštrumo duobės bei akmenys. Tamsiu paros metu nežinomu vingiuotu kalnų keliu net su enduro motociklais vidutinis greitis gal tik 20-30 km/val. Automobiliai su sunkvežimiais juda dar lėčiau. Buvo šiurpoka, bet dabar prisiminus tai kelia šypseną
Keliasdešimt metų atgal priminė biurokratija Baltarusijos pasienyje, Minske valgyti "vaikystės" skonio ledai, daugiabučiai ir "išrinktųjų" rajonai, nenauja bet švari ir tvarkinga Baltarusijos kelių infrastruktūra.
Dar keliolika metų atgal į praeitį grįžome kirtę Ukrainos pasienį: ženkliai prastesni net pagrindiniai magistraliniai keliai (teko net prisiveržti atsileidusius dėžės laikiklių varžtus), daug sovietinių laikų ir vis dar važiuojančių senų automobilių, jūrų uoste treninguoti "reikalus" tvarkantys berniukai ir galiausiai dar ilgesnės muitinės procedūros bei sovietinių laikų kelto maisto meniu (manų košė, dešrelės, grikiai ir t.t.)
Nežinau net kokiam laikmečiui galima priskirti Gruzijos kelius, bet ne veltui apie juos sklando legendos su kuo jau pirmą dieną teko susipažinti ne pačiomis lengviausiomis aplinkybėmis. Neasfaltuotos kalnų perėjos tai dar dar suprantamos - kalnai visur panašūs, bet žemėlapyje pažymėto asfalto realybėje likę tik pėdsakai, o kad būtų linksmiau asfalto likučius jungia įvairaus dydžio ir aštrumo duobės bei akmenys. Tamsiu paros metu nežinomu vingiuotu kalnų keliu net su enduro motociklais vidutinis greitis gal tik 20-30 km/val. Automobiliai su sunkvežimiais juda dar lėčiau. Buvo šiurpoka, bet dabar prisiminus tai kelia šypseną
- Prikabinti failai
-
HONDA CRF1000
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Taikliai, Plasnart, "buvo šiurpoka, bet dabar prisiminus kelia šypseną" 
6 kelionės diena /08.03/
Sunkokai keliamės po vakarykščių greičio ruožų ir judam link Boržomi centro. Pusryčiaujam senoje geležinkelio stotyje esančiame restoraniuke. Chačiapuriai nuostabūs, kava karšta, bet dėl kažkokių gruziniškai- lietuviškų priežasčių suka vidurius. Praeinam labai turistinį ir jaukų senamiestį, ragaujam šilto, pūvančiais kiaušiniais kvepiančio vandens- karšta, daug žmonių, jausmas lyg būčiau grįžęs šiek tiek į praeitį.
Išsikrapštom apžiūrėti Eifelio projektuoto geležinkelio tilto, beieškant kur pasistatyti motociklus atkulniuoja susierzinęs gruzinas. Klausia, kas mes tokie ir ko mums reikia. Išsiaiškinęs, kad mes nepriklausom naktinių vilkų šutvei ir esame iš Lietuvos, pakeičia bendravimo toną ir draugiškai pasiūlo palydėti iki tilto. Pakeliui rodo į nusiaubtas kalnų viršūnes, kurias kaimyninės šalies naikintuvai bombardavo padegamosiomis bombomis. Liūdnai priduria, kad žmonės dažniausia yra geri, bet ne tie, kurie valdžioje. Spaudžiam rankas, plekšnojam per pečius ir kuriame motociklus.
Pravažiavę Bakuriani slidinėjimo kurortą sustojam prie kalno, į kurį kelia keltuvai ir matyti menkas keliukas. Kaip suprantu, tas keliukas numatytas mūsų maršrute. Suabejoju, ar verta kilti- atrodo, ne aš vienas. Netoliese atrandam ne mažiau įspūdingą ir sudėtingą perėją. Ja pakylam. Čia mus svetingai pasitinka vyrai su automatais, saugantys dujotiekį, patikrina dokumentus ir parodo, kaip leistis žemyn, kad kartais nepasiklystume. Nusileidimas atsiperka- vietinėje užeigoje vištienos šašlykus gausiai nugeriame gruzinišku limonadu.
Judam fantastišku kanjonu, pagal kalnų upę vingiuojančiu keliu, kelio danga primena asfaltą, todėl randu progų apsižvalgyti. Norisi sušutusias kojas „pamirkyti“ šaltame upės vandenyje, bet vis „skubam“. Nelabai kas žino kur.
Lankome Vardzios vienuolyną iškaltą uolose, po truputį niaukiasi, leidžiamės ir vos spėjam pasislėpti nuo užklupusio lietaus. Galvojam miegoti palapinėse prie upės. Pažiūrėję į dangų nusprendžiam ieškotis kambarių. Skambinam, susitariam, bet nuvažiavus pusę kelio, keliems iš mūsų kyla mintis, kad būtinai reikia pakilti į “ranka pasiekiamą„ ir taip aiškiai matomą kalnų masyvo viršūnę. Palikęs gerą nuotaiką slėnyje, apsisuku, kylu į viršų, jaučiu, kad koja sunkiai laikosi ant pakojo. Stoju, suprantu, kad tikrindamas tepalo lygį pamiršau užsukti matuoklį (tuo metu mane buvo užkalbinusios žavingos rusų turistės, norėjusios įsiamžinti ant mano purvino transalpo).
Batas, kelnės, motociklo šonas padengti šilto tepalo sluoksniu... Tepalo lieka pakankamai, matuoklės nepamečiau, žegnojuosi (ko šiaip nepraktikuoju) ir važiuoju pirmyn. Iki sutemstant spėjam pasistatyti palapines ir juodi kybantys debesys praplyšta. Kyla audra su žaibais, guliu, laikau palapinę iš vidaus rankomis, nes vėjas spaudžia “sienas prie grindų”. Trumpam nurimus vėjui išlipu, akmenimi perkalu kuoliukus, pusę jų sulankstydamas. Vėl įsisiautėjus audrai, kolega palapinėje šaukia: “kiek b(..)t ta audra gali tęstis”. Per pora minučių vėjas ir lietus nurimsta.
6 kelionės diena /08.03/
Sunkokai keliamės po vakarykščių greičio ruožų ir judam link Boržomi centro. Pusryčiaujam senoje geležinkelio stotyje esančiame restoraniuke. Chačiapuriai nuostabūs, kava karšta, bet dėl kažkokių gruziniškai- lietuviškų priežasčių suka vidurius. Praeinam labai turistinį ir jaukų senamiestį, ragaujam šilto, pūvančiais kiaušiniais kvepiančio vandens- karšta, daug žmonių, jausmas lyg būčiau grįžęs šiek tiek į praeitį.
Išsikrapštom apžiūrėti Eifelio projektuoto geležinkelio tilto, beieškant kur pasistatyti motociklus atkulniuoja susierzinęs gruzinas. Klausia, kas mes tokie ir ko mums reikia. Išsiaiškinęs, kad mes nepriklausom naktinių vilkų šutvei ir esame iš Lietuvos, pakeičia bendravimo toną ir draugiškai pasiūlo palydėti iki tilto. Pakeliui rodo į nusiaubtas kalnų viršūnes, kurias kaimyninės šalies naikintuvai bombardavo padegamosiomis bombomis. Liūdnai priduria, kad žmonės dažniausia yra geri, bet ne tie, kurie valdžioje. Spaudžiam rankas, plekšnojam per pečius ir kuriame motociklus.
Pravažiavę Bakuriani slidinėjimo kurortą sustojam prie kalno, į kurį kelia keltuvai ir matyti menkas keliukas. Kaip suprantu, tas keliukas numatytas mūsų maršrute. Suabejoju, ar verta kilti- atrodo, ne aš vienas. Netoliese atrandam ne mažiau įspūdingą ir sudėtingą perėją. Ja pakylam. Čia mus svetingai pasitinka vyrai su automatais, saugantys dujotiekį, patikrina dokumentus ir parodo, kaip leistis žemyn, kad kartais nepasiklystume. Nusileidimas atsiperka- vietinėje užeigoje vištienos šašlykus gausiai nugeriame gruzinišku limonadu.
Judam fantastišku kanjonu, pagal kalnų upę vingiuojančiu keliu, kelio danga primena asfaltą, todėl randu progų apsižvalgyti. Norisi sušutusias kojas „pamirkyti“ šaltame upės vandenyje, bet vis „skubam“. Nelabai kas žino kur.
Lankome Vardzios vienuolyną iškaltą uolose, po truputį niaukiasi, leidžiamės ir vos spėjam pasislėpti nuo užklupusio lietaus. Galvojam miegoti palapinėse prie upės. Pažiūrėję į dangų nusprendžiam ieškotis kambarių. Skambinam, susitariam, bet nuvažiavus pusę kelio, keliems iš mūsų kyla mintis, kad būtinai reikia pakilti į “ranka pasiekiamą„ ir taip aiškiai matomą kalnų masyvo viršūnę. Palikęs gerą nuotaiką slėnyje, apsisuku, kylu į viršų, jaučiu, kad koja sunkiai laikosi ant pakojo. Stoju, suprantu, kad tikrindamas tepalo lygį pamiršau užsukti matuoklį (tuo metu mane buvo užkalbinusios žavingos rusų turistės, norėjusios įsiamžinti ant mano purvino transalpo).
Batas, kelnės, motociklo šonas padengti šilto tepalo sluoksniu... Tepalo lieka pakankamai, matuoklės nepamečiau, žegnojuosi (ko šiaip nepraktikuoju) ir važiuoju pirmyn. Iki sutemstant spėjam pasistatyti palapines ir juodi kybantys debesys praplyšta. Kyla audra su žaibais, guliu, laikau palapinę iš vidaus rankomis, nes vėjas spaudžia “sienas prie grindų”. Trumpam nurimus vėjui išlipu, akmenimi perkalu kuoliukus, pusę jų sulankstydamas. Vėl įsisiautėjus audrai, kolega palapinėje šaukia: “kiek b(..)t ta audra gali tęstis”. Per pora minučių vėjas ir lietus nurimsta.
- Prikabinti failai
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
7 kelionės diena /08.04/
Kišam galvas iš palapinių ir matome tiesiai į mus artėjančią karvių bandą. Aplinkui akmenys, aišku, kad daiktų ir motociklų greitai patraukti nepavyks. Bet solidaus amžiaus piemenys puikiai koordinuoja gyvulių srautus ir po kelių minučių draugiškai su jais šnekučiuojamės, o karvės ramiai rupšnoja žolę. Vaišinu cigaretėmis, pasakojam, kiek pas mus kainuoja pienas ir mėsa, ar gera valdžia, ar laimingi žmonės. Susiruošimas truputį užsitęsia, bet bendravimas su vietiniais pakelia ūpą. Ir vėl Gruzijos keliukai. Kol kas nedulka, nes naktį lijo. Pravažiuojam vieną, kitą kaimą, čia būtų drąsiai galima filmuoti apokaliptines scenas fantastiniams filmams arba mėgautis kuriant realistinę dokumentiką. Viename iš kaimų kelias kaip ir baigiasi: matyti tik giliame purve skendintys nemaži akmenys. Dviese suabejojam, ar mums būtina čia važiuoti, bet kolegų padedami atsargiai įveikiame ruožą ir toliau sėkmingai daužau motociklo dugną akmenimis grįstuose takeliuose.
Pasiekiam asfaltą, pasilabinam su keliaujančiais dviratininkais, pavaišinu vietinį senolį cigarete. Toliau riedant puikiu keliu lyg stabtelim prie šalutinio žvyrkelio, lyg papurtom galvas ir toliau renkam kilometrus, kol atsiduriam prie Armėnijos sienos. Malonus siurprizas! (nežinau, ar planuotas), sugaištame porą valandų deklaracijoms ir turime progą prasilėkti tuščiu kalnų keliu. Stabtelim prie piemenų palapinių, jie kviečia užsukti ką tik iškeptos duonos, bet mes ir vėl „skubam“ .
Dar sykį kirtus sieną, laukdamas užeigoje maisto, forume perskaitau šviežias bendražygio mintis, kad dviems iš mūsų „prašant lengvesnių kelių buvom priversti užsukti į Armėniją“. Neprisimenu, kad būtume kažko prašę. Stebina pasirinktas bendravimo būdas. Vyriškai pasišnekame: esama situacija netenkina nei vieno iš mūsų; kam griūna planas apsukti Gruziją: kam per sudėtinga, kas važiuoja alkanas ir suirzęs. Namai tolokai, kad galėtum apsisukti ir grįžti, todėl, sumokėję 10 eur už bendrus pietus, bandome judėti į priekį.
Vakarop pasiekiam Rustavi, kur turim nakvynės rezervaciją sovietinę didybę menančiame viešbutyje. Prie pagrindinio viešbučio fontano valau tepaluotą batą ir kelnes, bet registratūroje duota buitinė chemija nepadeda, o degalinės darbuotojas atsisako įpilti benzino į plastmasinį buteliuką. Kolegos nusėda vietiniam bariuke, aš bandau pasiekti senamiestį, kuris anot vietinių yra čia pat (turbūt važiuojant motociklu). Sukoręs nemenką atstumą be sąmonės krentu į lovą.
Kišam galvas iš palapinių ir matome tiesiai į mus artėjančią karvių bandą. Aplinkui akmenys, aišku, kad daiktų ir motociklų greitai patraukti nepavyks. Bet solidaus amžiaus piemenys puikiai koordinuoja gyvulių srautus ir po kelių minučių draugiškai su jais šnekučiuojamės, o karvės ramiai rupšnoja žolę. Vaišinu cigaretėmis, pasakojam, kiek pas mus kainuoja pienas ir mėsa, ar gera valdžia, ar laimingi žmonės. Susiruošimas truputį užsitęsia, bet bendravimas su vietiniais pakelia ūpą. Ir vėl Gruzijos keliukai. Kol kas nedulka, nes naktį lijo. Pravažiuojam vieną, kitą kaimą, čia būtų drąsiai galima filmuoti apokaliptines scenas fantastiniams filmams arba mėgautis kuriant realistinę dokumentiką. Viename iš kaimų kelias kaip ir baigiasi: matyti tik giliame purve skendintys nemaži akmenys. Dviese suabejojam, ar mums būtina čia važiuoti, bet kolegų padedami atsargiai įveikiame ruožą ir toliau sėkmingai daužau motociklo dugną akmenimis grįstuose takeliuose.
Pasiekiam asfaltą, pasilabinam su keliaujančiais dviratininkais, pavaišinu vietinį senolį cigarete. Toliau riedant puikiu keliu lyg stabtelim prie šalutinio žvyrkelio, lyg papurtom galvas ir toliau renkam kilometrus, kol atsiduriam prie Armėnijos sienos. Malonus siurprizas! (nežinau, ar planuotas), sugaištame porą valandų deklaracijoms ir turime progą prasilėkti tuščiu kalnų keliu. Stabtelim prie piemenų palapinių, jie kviečia užsukti ką tik iškeptos duonos, bet mes ir vėl „skubam“ .
Dar sykį kirtus sieną, laukdamas užeigoje maisto, forume perskaitau šviežias bendražygio mintis, kad dviems iš mūsų „prašant lengvesnių kelių buvom priversti užsukti į Armėniją“. Neprisimenu, kad būtume kažko prašę. Stebina pasirinktas bendravimo būdas. Vyriškai pasišnekame: esama situacija netenkina nei vieno iš mūsų; kam griūna planas apsukti Gruziją: kam per sudėtinga, kas važiuoja alkanas ir suirzęs. Namai tolokai, kad galėtum apsisukti ir grįžti, todėl, sumokėję 10 eur už bendrus pietus, bandome judėti į priekį.
Vakarop pasiekiam Rustavi, kur turim nakvynės rezervaciją sovietinę didybę menančiame viešbutyje. Prie pagrindinio viešbučio fontano valau tepaluotą batą ir kelnes, bet registratūroje duota buitinė chemija nepadeda, o degalinės darbuotojas atsisako įpilti benzino į plastmasinį buteliuką. Kolegos nusėda vietiniam bariuke, aš bandau pasiekti senamiestį, kuris anot vietinių yra čia pat (turbūt važiuojant motociklu). Sukoręs nemenką atstumą be sąmonės krentu į lovą.
- Prikabinti failai
-
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Vienas iš chačiapurių, kryžiukas iš arti ir tas pats kryžiukas naktį matomas iš miesto...
- Prikabinti failai
-
-
-
HONDA CRF1000
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
linkiu, kad sezono uždarymas būtų tik simbolinis ir ruduo nepašykštėtų gerų orų!
8 kelionės diena /08.05/
Iš Rustavi „teleportuojamės“ į bekraštes stepes, sustoję pasifotografuojam, pasirenkam gilzių ir „dulkinamės“ link David Garedži vienuolynų komplekso. Planuoju pasėdėti pavėsyje, kol kolegos apsižiūrės, bet po keliolikos minučių rengiamės nebeaiškių spalvų striukes ir sukam rankenas pirmyn. Bendražygiai lekia kaip Dakaro greičio ruožuose, mane kausto baimė, bet po truputį įsibėgėju. „Vidury niekur“ atrandame jaukų lenko restoraniuką su už širdies griebiančia soul muzika ir po staliukais gulinėjančiais šunimis. Mėgaujamės ramybe ir puikiu maistu, kai tuo pat metu iš stabtelėjusio turistų pilno autobusiuko kraunami kiaulės skerdienos ketvirčiai.
Įveikę dar keletą greituminių ruožų stojam gaivintis arbūzu. Mažiausias buvęs parduotuvėje- 10 kg, už kurį sumoku 1.40 eur. Valgome patys, vaišiname visus esančius ir ateinančius. Gerai nusiteikęs vietinis kviečia šašlykui, vynui, konjakui. Šį kartą vėl „skubam“, bet jei neskubėtume turbūt užstrigtume kelioms dienoms. Aplankome vietinę vyno daryklą, bandom ieškoti nakvynės prie ežero, kur mus pasitinka apsauga su „šuniukais“ ir maloniai paprašo apsisukti. Artimiausiame miestuke įsikuriame nakvynės namuose, kur pavargusi, bet paslaugi teta pagaliau atranda benzino išsivalyti tepalo dėmėms. Drėkindami džiūstančias gerkles, aptarinėjam rytojaus tikslą- Omalo.
8 kelionės diena /08.05/
Iš Rustavi „teleportuojamės“ į bekraštes stepes, sustoję pasifotografuojam, pasirenkam gilzių ir „dulkinamės“ link David Garedži vienuolynų komplekso. Planuoju pasėdėti pavėsyje, kol kolegos apsižiūrės, bet po keliolikos minučių rengiamės nebeaiškių spalvų striukes ir sukam rankenas pirmyn. Bendražygiai lekia kaip Dakaro greičio ruožuose, mane kausto baimė, bet po truputį įsibėgėju. „Vidury niekur“ atrandame jaukų lenko restoraniuką su už širdies griebiančia soul muzika ir po staliukais gulinėjančiais šunimis. Mėgaujamės ramybe ir puikiu maistu, kai tuo pat metu iš stabtelėjusio turistų pilno autobusiuko kraunami kiaulės skerdienos ketvirčiai.
Įveikę dar keletą greituminių ruožų stojam gaivintis arbūzu. Mažiausias buvęs parduotuvėje- 10 kg, už kurį sumoku 1.40 eur. Valgome patys, vaišiname visus esančius ir ateinančius. Gerai nusiteikęs vietinis kviečia šašlykui, vynui, konjakui. Šį kartą vėl „skubam“, bet jei neskubėtume turbūt užstrigtume kelioms dienoms. Aplankome vietinę vyno daryklą, bandom ieškoti nakvynės prie ežero, kur mus pasitinka apsauga su „šuniukais“ ir maloniai paprašo apsisukti. Artimiausiame miestuke įsikuriame nakvynės namuose, kur pavargusi, bet paslaugi teta pagaliau atranda benzino išsivalyti tepalo dėmėms. Drėkindami džiūstančias gerkles, aptarinėjam rytojaus tikslą- Omalo.
- Prikabinti failai
-
-
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
9kelionės diena /08.06/
Valgom šeimininkės patiektus vidutinio skanumo pusryčius, nusiperkam duonos bei konservų ir startuojam. Balansuodami ant bedugnės krašto, įveikinėjam stačias žvyruotas, akmenuotas įkalnes, kelią kertančius upelius.
Kildamas aukščiausioje perėjos vietoje apkabinu kryžių; prašau aukštesnių jėgų globos ir palaikymo. Neįtikėtina, po truputį, tik vienąkart nusivertęs pakylu i Omalo. Stojam dar nenusileidus saulei, gaunam lovas kalnus puošiančiame pasakų namelyje, valgom neįtikėtinai gausią gruzinišką vakarienę, keliam vyno ir limonado taures už tai, kad esame sveiki ir gyvi.
Valgom šeimininkės patiektus vidutinio skanumo pusryčius, nusiperkam duonos bei konservų ir startuojam. Balansuodami ant bedugnės krašto, įveikinėjam stačias žvyruotas, akmenuotas įkalnes, kelią kertančius upelius.
Kildamas aukščiausioje perėjos vietoje apkabinu kryžių; prašau aukštesnių jėgų globos ir palaikymo. Neįtikėtina, po truputį, tik vienąkart nusivertęs pakylu i Omalo. Stojam dar nenusileidus saulei, gaunam lovas kalnus puošiančiame pasakų namelyje, valgom neįtikėtinai gausią gruzinišką vakarienę, keliam vyno ir limonado taures už tai, kad esame sveiki ir gyvi.
- Prikabinti failai
-
-
-
-
-
-
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Bet vazdai.... 
IMHO verti to viso vargo, kiekvieno prakaito laso, ir kiekvieno keiksmazodzio nusibatoninus
IMHO verti to viso vargo, kiekvieno prakaito laso, ir kiekvieno keiksmazodzio nusibatoninus
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
ramgav, negaliu nesutikti
10 kelionės diena /08.07/
Po nelabai ramaus miego ir gausių pusryčių leidžiamės žemyn. Iš pradžių ramu, paskui prasideda nenutrūkstantis džipų ir sunkvežimių srautas. Sustojęs randu piniginę ant motociklo sėdynes, turbūt važiuojant išslydo iš kišenes, bet nenukrito. Grįždami vėl pasiekiame perėjos aukščiausią tašką ir vėl einu prie kryžiaus. Čia stovi džipas, gruzinai kelia taureles ir sako tostus. Pakviestas prisijungti, paaiškinu, kad senokai neimu nei lašo. Jie tuo sunkiai patiki, bet tostą vis vien sakau: už kelią, už sėkmę, už gyvybę. Spaudžiam rankas ir skirstomės.
Leidžiantis stojame prie šaltinio, čia keturių vyrų kapas papuoštas toyotos grotelėmis. Sutinkame būrelį žmonių ir šventiką. Jis ima taureles, kurios yra paliktos ant kapo, plauna šaltinyje ir šypsodamas deda ant stalo. Moterys traukia iš krepšių maistą ir buteliuką. Žiūriu į juos ir beveik verkiu suvokdamas, kad mes irgi balansuojame ties riba tarp „ten ir čia“ kartais pernelyg pasitikėdami savo sėkme. Toliau apvažinėjame duobes ir akmenis, pakeliui labinamės su vokiečiais kylančiais, ižais su priekabomis. Padedam atsikelti ant kelio nuvirtusiam jaunuoliui ir atverčiam jo motociklą, kurį grąsinosi pervažiuoti į kalną kylantis ir sunkvežimis. Nusileidę per anksti patikime sėkme: prie Achmeta miestuko vos spėję užklijuoti ir sumontuoti vieno motociklų galinį ratą, stačioje, akmenuotoje įkalnėje virstame visi: vieni stumtelti sugeba užkilti iki kelio viršaus, kiti turi leistis žemyn. Nusileidimas rieduliais nusėta rėva sudėtingas, kviečiamės į pagalbą kolegas, vienas jų skubėdamas pramuša karterį... Kelionė keičia kryptį- „Africa tempia Africą“, mes iš judam iš paskos. Ganėtinai greitai randame vietinį auksarankį, virinantį aliuminį ir ne tik. Su plačiom šypsenom sutariam ryte pradėti darbus. Viešbutyje iki išnaktų lovose kalbam, ar pramuštas karteris buvo ženklas, kuris mus apsaugojo nuo dar rimtesnių iššūkių ir skaudesnių pasekmių.
10 kelionės diena /08.07/
Po nelabai ramaus miego ir gausių pusryčių leidžiamės žemyn. Iš pradžių ramu, paskui prasideda nenutrūkstantis džipų ir sunkvežimių srautas. Sustojęs randu piniginę ant motociklo sėdynes, turbūt važiuojant išslydo iš kišenes, bet nenukrito. Grįždami vėl pasiekiame perėjos aukščiausią tašką ir vėl einu prie kryžiaus. Čia stovi džipas, gruzinai kelia taureles ir sako tostus. Pakviestas prisijungti, paaiškinu, kad senokai neimu nei lašo. Jie tuo sunkiai patiki, bet tostą vis vien sakau: už kelią, už sėkmę, už gyvybę. Spaudžiam rankas ir skirstomės.
Leidžiantis stojame prie šaltinio, čia keturių vyrų kapas papuoštas toyotos grotelėmis. Sutinkame būrelį žmonių ir šventiką. Jis ima taureles, kurios yra paliktos ant kapo, plauna šaltinyje ir šypsodamas deda ant stalo. Moterys traukia iš krepšių maistą ir buteliuką. Žiūriu į juos ir beveik verkiu suvokdamas, kad mes irgi balansuojame ties riba tarp „ten ir čia“ kartais pernelyg pasitikėdami savo sėkme. Toliau apvažinėjame duobes ir akmenis, pakeliui labinamės su vokiečiais kylančiais, ižais su priekabomis. Padedam atsikelti ant kelio nuvirtusiam jaunuoliui ir atverčiam jo motociklą, kurį grąsinosi pervažiuoti į kalną kylantis ir sunkvežimis. Nusileidę per anksti patikime sėkme: prie Achmeta miestuko vos spėję užklijuoti ir sumontuoti vieno motociklų galinį ratą, stačioje, akmenuotoje įkalnėje virstame visi: vieni stumtelti sugeba užkilti iki kelio viršaus, kiti turi leistis žemyn. Nusileidimas rieduliais nusėta rėva sudėtingas, kviečiamės į pagalbą kolegas, vienas jų skubėdamas pramuša karterį... Kelionė keičia kryptį- „Africa tempia Africą“, mes iš judam iš paskos. Ganėtinai greitai randame vietinį auksarankį, virinantį aliuminį ir ne tik. Su plačiom šypsenom sutariam ryte pradėti darbus. Viešbutyje iki išnaktų lovose kalbam, ar pramuštas karteris buvo ženklas, kuris mus apsaugojo nuo dar rimtesnių iššūkių ir skaudesnių pasekmių.
- Prikabinti failai
-
-
-
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Ši diena nešykštėjo daug pirmų kartų: permontuotas ratas, užkilimas įkalne pakrautu motociklu kur dar dabar gerai pagalvočiau ar norėčiau pakartoti, pramuštas karteris, nusileidimas nuo kalno be variklio ir galiausiai kažkur 15 km. Gruzijoje vairavimas tempiamam šviečiant įspūdingai pilnačiai
- Prikabinti failai
-
HONDA CRF1000
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Jeigu akys neapgauna, tai kažkokius mandrus importinius įrankius naudojot padangai permontuoti. Koks, iš kur, už kiek, a gerai varo?
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
rusnietis rašė:Žinutės nuoroda Jeigu akys neapgauna, tai kažkokius mandrus importinius įrankius naudojot padangai permontuoti. Koks, iš kur, už kiek, a gerai varo?
Lengviau uzsimontuoja su situo (DCDL geriau zino uz kiek), bet geriausias pagalbininkas buvo elektrinis kompresoriukas (apie 40 eur)
- Prikabinti failai
-
- easy on tyre fitter.jpg (4.08 KiB) Peržiūrėta 4910 kartų
HONDA CRF1000
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Plasnart, ačiū už papildymus!
11 kelionės diena /08.08/
Devintą ryto jau esame prie dirbtuvių, kur guldom „paskerstą Africą“. Pradėjus darbus ištuštėja argono balionas, meistras išsikviečia draugą ir jie išlekia i Telavi „spręsti reikalų“. Po pusvalandžio grįžta su dar platesne šypsena ir suvirintu dangteliu.
Karteris sumontuotas, patikrintas sandarumas, pripilta tepalų. Veikia. Meistras atneša pavaišinti kavos. Kava šlykšti, bet žmogus nuostabiai atviras, aprodo mašinas iš JAV aukcionu, kurios bus prikeltos ir pasieks prabangos ištroškusius pirkėjus. Šnektelim apie anuos ir apie šiuos laikus, raitomės iš juoko klausydami rusų- gruzinų dialektu pasakojamų istorijų. Atsiskaitom, spaudžiame rankas, bučiuojamės ir į gruziniška kelią, tik šį kartą jau be dulkių, akmenų, duobių.
Čia tiek nedaug motociklų, kad juos aplenkti yra garbės reikalas. Net žiguliukai išleidžia paskutinį dūmą ir mojuodami lenkia mus. Pasiekiam gruzinų karo kelią, kur lenkiam virtines dūmais apsipylusių kamazų su didžiosios visų mūsų kaimynės numeriais. Sustoju pakelės kavinėje išviduriuoti gruziniškų salotų. Įkaušę gruzinai klausia iš kur esame. „IZ LITVY“ yra magiškas burtažodis į gruzinų širdis, kurį Išgirdę, spaudžia rankas, kviečia šašlykui, vynui... Pasiekiam Kazbeko prieigas, sunkiai randame viešbutį, kaip ir kiekvieną vakarą, plaunam kojines, apatinius marškinėlius (bėga juodas vanduo); trumpas pasitarimas ir į lovas. Rytoj ryte vienas mūsų vežios motociklu viešbučio administratorę, nes tik su šia sąlyga pavyko gauti kambarius.
11 kelionės diena /08.08/
Devintą ryto jau esame prie dirbtuvių, kur guldom „paskerstą Africą“. Pradėjus darbus ištuštėja argono balionas, meistras išsikviečia draugą ir jie išlekia i Telavi „spręsti reikalų“. Po pusvalandžio grįžta su dar platesne šypsena ir suvirintu dangteliu.
Karteris sumontuotas, patikrintas sandarumas, pripilta tepalų. Veikia. Meistras atneša pavaišinti kavos. Kava šlykšti, bet žmogus nuostabiai atviras, aprodo mašinas iš JAV aukcionu, kurios bus prikeltos ir pasieks prabangos ištroškusius pirkėjus. Šnektelim apie anuos ir apie šiuos laikus, raitomės iš juoko klausydami rusų- gruzinų dialektu pasakojamų istorijų. Atsiskaitom, spaudžiame rankas, bučiuojamės ir į gruziniška kelią, tik šį kartą jau be dulkių, akmenų, duobių.
Čia tiek nedaug motociklų, kad juos aplenkti yra garbės reikalas. Net žiguliukai išleidžia paskutinį dūmą ir mojuodami lenkia mus. Pasiekiam gruzinų karo kelią, kur lenkiam virtines dūmais apsipylusių kamazų su didžiosios visų mūsų kaimynės numeriais. Sustoju pakelės kavinėje išviduriuoti gruziniškų salotų. Įkaušę gruzinai klausia iš kur esame. „IZ LITVY“ yra magiškas burtažodis į gruzinų širdis, kurį Išgirdę, spaudžia rankas, kviečia šašlykui, vynui... Pasiekiam Kazbeko prieigas, sunkiai randame viešbutį, kaip ir kiekvieną vakarą, plaunam kojines, apatinius marškinėlius (bėga juodas vanduo); trumpas pasitarimas ir į lovas. Rytoj ryte vienas mūsų vežios motociklu viešbučio administratorę, nes tik su šia sąlyga pavyko gauti kambarius.
- Prikabinti failai
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
12 kelionės diena /08.09/
Keliuosi, gal nuo aukštikalnių klimato, gal nuo gruziniško maisto naktį krėtė šaltis, vėliau pylė prakaitas. Ant motociklo jaučiuosi geriau nei ant kojų, rankenos sukimas ir švelnūs posūkiai kelia ūpą. Pasiekiam simbolines vokiečių belaisvių, stačiusių šį kelią, kapinaites. Ypatinga vieta. Judam link Stepantsminda: krūvos turistų, vairavimo temperamentas stebina net ir daug mačiusius. Gergeti šv. Trejybės cerkvė- paskutinis keliones enduro akcentas (dėl virinto karterio ir rizikos vėl ką nors pramušti, apkarpome kelionės planus). Nutariam kilti. Vėl akmenys, šaltiniai, nenormalaus statumo žvyro serpantinai ir begalės 4×4 autobusiukų vežančių turistus. Garsiai keikiuosi, naudoju garso signalą, staugiu, deginu sankabą- bandau išbalansuoti nenuvirtęs. Likus keliems šimtams metrų sakau bendražygiui, kad čia visiška „nesąmonė“ ir aš leidžiuosi. Bet užkylam. Transalpo dugnas kelis kartus stipriai kabina akmenis, nuo įtampos sunkiai juda pirštai, bet mes jau ten, kur stilingos damutės dvasingai darosi asmeninukes, kol jų vyrai vaidina gerus tėvus ir bando žaisti su savo vaikais, o entuziastingi studentai ilsisi po kopimo į kalna ir postringauja apie Kaukazo didybę. Pasėdžiu vienuolyne, uždegu žvakutę, padarau keleta foto „apie nieką“ ir leidžiamės žemyn. Vėl keiksmai, akmenys, prakaitas ir po penkių „beveik griuvimų“ mes apačioje. Pilamės kuro ir sriubos ir vėl pirmyn iki Tbilisio kur pavalgęs, pirmąkart per kelionę plaunu striukę o skalaudamas vis kviečiu kambarioką pasižiūrėti vandens spalvos.
Keliuosi, gal nuo aukštikalnių klimato, gal nuo gruziniško maisto naktį krėtė šaltis, vėliau pylė prakaitas. Ant motociklo jaučiuosi geriau nei ant kojų, rankenos sukimas ir švelnūs posūkiai kelia ūpą. Pasiekiam simbolines vokiečių belaisvių, stačiusių šį kelią, kapinaites. Ypatinga vieta. Judam link Stepantsminda: krūvos turistų, vairavimo temperamentas stebina net ir daug mačiusius. Gergeti šv. Trejybės cerkvė- paskutinis keliones enduro akcentas (dėl virinto karterio ir rizikos vėl ką nors pramušti, apkarpome kelionės planus). Nutariam kilti. Vėl akmenys, šaltiniai, nenormalaus statumo žvyro serpantinai ir begalės 4×4 autobusiukų vežančių turistus. Garsiai keikiuosi, naudoju garso signalą, staugiu, deginu sankabą- bandau išbalansuoti nenuvirtęs. Likus keliems šimtams metrų sakau bendražygiui, kad čia visiška „nesąmonė“ ir aš leidžiuosi. Bet užkylam. Transalpo dugnas kelis kartus stipriai kabina akmenis, nuo įtampos sunkiai juda pirštai, bet mes jau ten, kur stilingos damutės dvasingai darosi asmeninukes, kol jų vyrai vaidina gerus tėvus ir bando žaisti su savo vaikais, o entuziastingi studentai ilsisi po kopimo į kalna ir postringauja apie Kaukazo didybę. Pasėdžiu vienuolyne, uždegu žvakutę, padarau keleta foto „apie nieką“ ir leidžiamės žemyn. Vėl keiksmai, akmenys, prakaitas ir po penkių „beveik griuvimų“ mes apačioje. Pilamės kuro ir sriubos ir vėl pirmyn iki Tbilisio kur pavalgęs, pirmąkart per kelionę plaunu striukę o skalaudamas vis kviečiu kambarioką pasižiūrėti vandens spalvos.
- Prikabinti failai
-
-
-
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Gaila, kad Kazbekas neparodė savo grožio ir prisidengė debesų šydu - matyt nori, kad prie jo dar grįžtume...
Mano desktopo užsklanda
Mano desktopo užsklanda
- Prikabinti failai
-
HONDA CRF1000
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
Dėkui visiems skaitantiems!
Plasnart, jei Kazbekas nori, kad grįžtume matyt taip ir bus. Su Kazbeku nepasiginčysi- gal šį kartą su motoroleriais 
13 kelionės diena /08.10/
Rytas Tbilisyje. Diena be motociklų. Tingūs pusryčiai, tik tris kartus brangesni nei Gruzijos kaime. Pedantiskai iš plytų sumūrytas senamiestis- kontrastas mūsų matytiems laukiniams kaimams. Grįžtame į viešbutuką. Visa komanda dušo kabinoje skalbia moto aprangas, lyginame po kurio plovimo lieka juodesnis vanduo. Vėl išjudam į miestą ir iš karto krentam kavinėje- kas alui, kas sriubai, kas cigaretei- pasisėdėjimo vinis- mano užsisakytas esspreso, prie kurio paprašiau stiklinės vandens- gaunu mažą ąsotėlį verdančio vandenuko (turbūt) praskiesti kavai. Pradžia dar vienam gruziniškam anekdotui. Sąskaita ir vėl nejuokinga. Vaikštinėjam šen bei ten, po truputi ieškom suvenyrų, gaivinames alumi ir vandeniu, kol atsiduriame autentiškame Tbilisio rajone su turgeliais, bomželiais- griūnam eiliniam alui, po stalu plaunam persikiukus ir nektarinus, užkąsdami iš kepyklėlės pirktomis bandelemis. Kadangi kelionės planas sunkiai „rišasi“, užsakom dar alaus. Padeda- sutariame rytoj apžiūreti Stalino vagoną Gori mieste ir judėti link Batumi. Įkvepti puikių derybų rezultatų, greit surandame ilgai ieškotų lauktuvių brangiems žmonems, o kolegos mūsų solidariai laukia ir išgeria dar truputį alaus. Linksmai nusiteikę pakilojam droną centre ir, nusprendę nelaukti prie keltuvo į aukštutinį Tbilisį, nueinam į restoraną pasistiprinti šašlykais ir.. atsigaivinti trupučiu alaus. Tikrai skanu. Tarpusavyje kalbamės tik rusiškai ir tik su gruzinišku akcentu, diedukas vaikšto tarp stalų ir čirpina smuikeliu. Pakilę į viešbutuką, jaukiame kiemelyje žarna ir šepetuku išsiplauname pavargusius moto batus.
Plasnart, jei Kazbekas nori, kad grįžtume matyt taip ir bus. Su Kazbeku nepasiginčysi
- gal šį kartą su motoroleriais 13 kelionės diena /08.10/
Rytas Tbilisyje. Diena be motociklų. Tingūs pusryčiai, tik tris kartus brangesni nei Gruzijos kaime. Pedantiskai iš plytų sumūrytas senamiestis- kontrastas mūsų matytiems laukiniams kaimams. Grįžtame į viešbutuką. Visa komanda dušo kabinoje skalbia moto aprangas, lyginame po kurio plovimo lieka juodesnis vanduo. Vėl išjudam į miestą ir iš karto krentam kavinėje- kas alui, kas sriubai, kas cigaretei- pasisėdėjimo vinis- mano užsisakytas esspreso, prie kurio paprašiau stiklinės vandens- gaunu mažą ąsotėlį verdančio vandenuko (turbūt) praskiesti kavai. Pradžia dar vienam gruziniškam anekdotui. Sąskaita ir vėl nejuokinga. Vaikštinėjam šen bei ten, po truputi ieškom suvenyrų, gaivinames alumi ir vandeniu, kol atsiduriame autentiškame Tbilisio rajone su turgeliais, bomželiais- griūnam eiliniam alui, po stalu plaunam persikiukus ir nektarinus, užkąsdami iš kepyklėlės pirktomis bandelemis. Kadangi kelionės planas sunkiai „rišasi“, užsakom dar alaus. Padeda- sutariame rytoj apžiūreti Stalino vagoną Gori mieste ir judėti link Batumi. Įkvepti puikių derybų rezultatų, greit surandame ilgai ieškotų lauktuvių brangiems žmonems, o kolegos mūsų solidariai laukia ir išgeria dar truputį alaus. Linksmai nusiteikę pakilojam droną centre ir, nusprendę nelaukti prie keltuvo į aukštutinį Tbilisį, nueinam į restoraną pasistiprinti šašlykais ir.. atsigaivinti trupučiu alaus. Tikrai skanu. Tarpusavyje kalbamės tik rusiškai ir tik su gruzinišku akcentu, diedukas vaikšto tarp stalų ir čirpina smuikeliu. Pakilę į viešbutuką, jaukiame kiemelyje žarna ir šepetuku išsiplauname pavargusius moto batus.
- Prikabinti failai
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
truputį nusivėlinau su šios dienos pasakojimu; užtrukau garaže "belaistydamas" naują bičiulio motorolerį
14 kelionės diena /08.11/
Bandom judėti is Tbilisi anksti, pusryčiaujam, autostrada su juodais Lexus džipais lekiam iki Stalino gimtinės Gori. Kolegos eina link muziejaus, aš laukiu kavinėje kol sušils kavos aparatas, vietiniai šunys irgi laukia, gal jie irgi neabejingi „espresiukui“. Kol žavinga gruzinė išpaudžia puoduką pasibaisėtinos kavos, vyrai grįžta, nes muziejus dar nedirba. Praeinantys turistai gerai pažįstama kalba garsiai postringauja, kad jei tik didis Stalinas būtų gyvas, greitai „padarytų tvarką“.
Tik devynios, bet jau siaubingai karšta ir sukam link Prometėjo urvų. Nežinau, kodėl jie taip vadinasi, bet objektas ne mano skonio, daug ivairių spalvų lempučių, greitakalbe pasakojimą žerianti gidė, rodanti į stalaktiktus ir aiškinanti, kur ir kokią pozą reiktų įsivaizduoti. Baigiam, požeminiu ežeru valtimi išplaukiame atgal. Vėl +40C, begalinės sunkvežimių eilės, temperamentingas gruzinų vairavimas išsunkia taip, kad sustoję kavinėje išgeriame po litrą vandens, suvalgome sriubos ir desertui paiimame dar po du butelius limonado, bet i tualetą iki vakaro taip ir neužsukame. Batumis „ne visus vienodai užkabina“, todėl „bendru nesutarimu“ pasiekiame Turkijos sieną- skubame maudytis Juodojoje jūroje ir komandinius nesutarimus skalauti alumi bei limonadu. Ramybė, vakaras terasoje su vaizdu į plūduriuojantį turkų paseniečių katerį.
14 kelionės diena /08.11/
Bandom judėti is Tbilisi anksti, pusryčiaujam, autostrada su juodais Lexus džipais lekiam iki Stalino gimtinės Gori. Kolegos eina link muziejaus, aš laukiu kavinėje kol sušils kavos aparatas, vietiniai šunys irgi laukia, gal jie irgi neabejingi „espresiukui“. Kol žavinga gruzinė išpaudžia puoduką pasibaisėtinos kavos, vyrai grįžta, nes muziejus dar nedirba. Praeinantys turistai gerai pažįstama kalba garsiai postringauja, kad jei tik didis Stalinas būtų gyvas, greitai „padarytų tvarką“.
Tik devynios, bet jau siaubingai karšta ir sukam link Prometėjo urvų. Nežinau, kodėl jie taip vadinasi, bet objektas ne mano skonio, daug ivairių spalvų lempučių, greitakalbe pasakojimą žerianti gidė, rodanti į stalaktiktus ir aiškinanti, kur ir kokią pozą reiktų įsivaizduoti. Baigiam, požeminiu ežeru valtimi išplaukiame atgal. Vėl +40C, begalinės sunkvežimių eilės, temperamentingas gruzinų vairavimas išsunkia taip, kad sustoję kavinėje išgeriame po litrą vandens, suvalgome sriubos ir desertui paiimame dar po du butelius limonado, bet i tualetą iki vakaro taip ir neužsukame. Batumis „ne visus vienodai užkabina“, todėl „bendru nesutarimu“ pasiekiame Turkijos sieną- skubame maudytis Juodojoje jūroje ir komandinius nesutarimus skalauti alumi bei limonadu. Ramybė, vakaras terasoje su vaizdu į plūduriuojantį turkų paseniečių katerį.
- Prikabinti failai
-
-
-
-
-
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
kažkaip nusibeldėme iki Gruzijos, kažkaip reikėjo ir grįžti tik šį kartą pasirinkome sausumos kelią
15 kelionės diena /08.12/
Stoviu. Žiūriu į Juodąją jūrą ir šiukšliną paplūdimį. Ką tik pravažiavome Turkijos- Gruzijos sieną, kėlėmės penktą ryto. Dabar reiks truputį palaukti.
Turkijoje, mus pasitiko pavojingai manevruojantis ir be sustojimo „pypsintis“ automobilis. Stuktelejo bendražygiui į motociklo galą. Stovim, laukiam. Po pusvalandžio vairuotojui nustatomas sunkus girtumas, agresiją keičia atgailos ašaros, surašomas protokolas, aplamdytos aliuminės dėžės netrukdo važiuoti pirmyn, gerai, kad motociklą pavyko išlaikyti nenugriuvusį.
Visą dieną sukam begalinius kilometrus, vakare ieškodami nakvynės atsiduriame negyvenamo namo pievelėje. Guliu miegmaišyje ant žolės o virš manęs beribis Turkijos dangus. Netoliese girdžiu važiuojančius sunkvežimius ir milijoną nakties cikadų. Bendražygiai dar kuičiasi palapinėse. Mus pastebėję vietiniai atvažiuoja patikrinti, draugiškai pasispaudžiam rankas ir palinkim vieni kitiems ramybės.
16 kelionės diena /08.13/
Praeitą naktį kėliausi tris kartus ir lindau i krūmus „pritūpti“. Atsikėliau pavargęs ir vėl begalinis tranzitas per nuostabiąją Turkiją. Daug daug arbatos degalinėse, vietoje klozetų visur tupyklos, vietoj tualetinio popieriaus indai apsiplovimui...
Nuvažiavę apie 600 km, statome palapines parke, kur vietoje ramaus miego klausome muzikos iš greta stovinčios mašinos
tik šį kartą pasirinkome sausumos kelią 15 kelionės diena /08.12/
Stoviu. Žiūriu į Juodąją jūrą ir šiukšliną paplūdimį. Ką tik pravažiavome Turkijos- Gruzijos sieną, kėlėmės penktą ryto. Dabar reiks truputį palaukti.
Turkijoje, mus pasitiko pavojingai manevruojantis ir be sustojimo „pypsintis“ automobilis. Stuktelejo bendražygiui į motociklo galą. Stovim, laukiam. Po pusvalandžio vairuotojui nustatomas sunkus girtumas, agresiją keičia atgailos ašaros, surašomas protokolas, aplamdytos aliuminės dėžės netrukdo važiuoti pirmyn, gerai, kad motociklą pavyko išlaikyti nenugriuvusį.
Visą dieną sukam begalinius kilometrus, vakare ieškodami nakvynės atsiduriame negyvenamo namo pievelėje. Guliu miegmaišyje ant žolės o virš manęs beribis Turkijos dangus. Netoliese girdžiu važiuojančius sunkvežimius ir milijoną nakties cikadų. Bendražygiai dar kuičiasi palapinėse. Mus pastebėję vietiniai atvažiuoja patikrinti, draugiškai pasispaudžiam rankas ir palinkim vieni kitiems ramybės.
16 kelionės diena /08.13/
Praeitą naktį kėliausi tris kartus ir lindau i krūmus „pritūpti“. Atsikėliau pavargęs ir vėl begalinis tranzitas per nuostabiąją Turkiją. Daug daug arbatos degalinėse, vietoje klozetų visur tupyklos, vietoj tualetinio popieriaus indai apsiplovimui...
Nuvažiavę apie 600 km, statome palapines parke, kur vietoje ramaus miego klausome muzikos iš greta stovinčios mašinos
Kelionės užrašai 2017- motociklais po Gruziją ir ne tik
17 kelionės diena /08.14/
Esame Biala kurorte Bulgarijoje. Baigiame paskutinę vakarienę kartu, nes bendražygis dėl šeimyninių aplinkybių rytoj skubės namo vienas . Šiandien apsižodžiavom dėl tranzito sampratos- neatlaikiau begalinių šviesoforų ir apvažiavimų ir pradėjau staugti, kad būtinai reikia į autostradą. Per porą valandų gestų ir šypsenų pagalba pašte įsigijom greitkelių korteles ir pagaliau patekome į autostradą- į civilizaciją su tualetiniu popieriumi, klozetais, kava degalinėse. Smarkiai sukome rankenas, vienu ypu prašokdami Turkijos sostinę. Apetitas kyla bevalgant- būtinai užsimanėme į Bulgariją, kur po 750 km guliu lovoje ir dėlioju tekstą. Tikiuosi rytoj ramiai gulėsime pliaže ir džiaugsimės Juodosios jūros juodosiomis bangomis.
18 kelionės diena /08.15/
Apie šešias atsisveikinu su kambarioku, verčiuosi ant kito šono ir išsimiegu beveik iki devynių. Vėlyvi pusryčiai- už pusvalandžio ankstyvas alus paplūdymio kavinėje. Nusėdame ilgam, po truputį išsigiedrina ir stengdamiesi nesižvalgyti į asmeninukėms pozuojančias rusaites pliūkštelim į jūrą. Fantastiškos bangos. Pietūs, popiečio miegas, popiečio kava ir labai skanūs per tvoros virbus raškyti persikai. Dienos be motociklo- jėga!
Dėkoju Plasnartui už paraginimus Ačiū tau Do....ai
Esame Biala kurorte Bulgarijoje. Baigiame paskutinę vakarienę kartu, nes bendražygis dėl šeimyninių aplinkybių rytoj skubės namo vienas . Šiandien apsižodžiavom dėl tranzito sampratos- neatlaikiau begalinių šviesoforų ir apvažiavimų ir pradėjau staugti, kad būtinai reikia į autostradą. Per porą valandų gestų ir šypsenų pagalba pašte įsigijom greitkelių korteles ir pagaliau patekome į autostradą- į civilizaciją su tualetiniu popieriumi, klozetais, kava degalinėse. Smarkiai sukome rankenas, vienu ypu prašokdami Turkijos sostinę. Apetitas kyla bevalgant- būtinai užsimanėme į Bulgariją, kur po 750 km guliu lovoje ir dėlioju tekstą. Tikiuosi rytoj ramiai gulėsime pliaže ir džiaugsimės Juodosios jūros juodosiomis bangomis.
18 kelionės diena /08.15/
Apie šešias atsisveikinu su kambarioku, verčiuosi ant kito šono ir išsimiegu beveik iki devynių. Vėlyvi pusryčiai- už pusvalandžio ankstyvas alus paplūdymio kavinėje. Nusėdame ilgam, po truputį išsigiedrina ir stengdamiesi nesižvalgyti į asmeninukėms pozuojančias rusaites pliūkštelim į jūrą. Fantastiškos bangos. Pietūs, popiečio miegas, popiečio kava ir labai skanūs per tvoros virbus raškyti persikai. Dienos be motociklo- jėga!
Dėkoju Plasnartui už paraginimus
Ačiū tau Do....ai - Prikabinti failai
-
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra