Ramgav&Co kelionė. 2010-07 UA-RO-BG. PPB - Drakulos beieškant
Ramgav&Co kelionė. 2010-07 UA-RO-BG. PPB - Drakulos beieškant
Kelionės tikslas: pažaist kortom su Drakula ir primy**t į Juodają jūrą.
Dalyviai: Kafkis, PonasVanagas, Min2x, Manowar, ramgav ir co.
Foto: https://picasaweb.google.com/1043665797 ... viemRatais
Aprašymas: po kelionės ir aprašyta, tekstas nekeistas
Autoriai: ramgav.
Čia gi kelionė... PPB 2010
Penktadienis, liepos 9d. 54660-54996 (336km)
Kaip ir turėjo būti, nesisėdėjo darbe tą dieną. Visos mintys ir darbai buvo nukreipti tik TAM.. Atėjo lauktoji 17 valanda. Laikas startuoti. Viskas paruošta, nuotaika puiki, kelionės kolegos (kafkis&min2x team @Dragstar; ponas_vanagas&Kafkiene team @VFR; Manowar&Christina team @Royalstar) taip pat pasiruošę. Startas! Su Manowar tinkamės šalia Kauno, smaugiam iki Alytaus ir laukiam Vilniaus atstovų. Pasikavinę ir susirinkę visi krūvon Lazdijų degalinėje stabtelėjom savęs ir kumelių pagirdymui ir morališkam susikaupimui. Atvėrę savo čakras smigome i Rzeczpospolita Polska. Be dideliu nuotykių (išskyrus zlotų neišsikeitimą, vakarinį/naktini pablūdyjimą miegamaisiais Bialystoko rajonais su kiaurom dūdom, dėl kelio remonto sukelto navigavimo sąmyšio) apie 23val pasiekėme pionierių stovyklą aka kažkokio universiteto poilsiavietę prie Narwa upeliuko, netoli Ploski kaimelio arba Bielsk Podlaski miesto. Pirma nakvynė už nedidelius pinigus (15zl žmogui) kažkur tamsiuose miškuose. Alaus nėra, maisto minimumas. Bėda. Gerai, kad geroji moteriškė sugalvoja, kad gali užsidirbti nuo mūsų ir po 1.5Eur pasiūlo alaus buteliuose. Džiugu. Ragaujam, mėgaujamės, pliurpiam. Taip ir gili naktis ateina.
Šeštadienis, liepos 10d. 54996-55380 (384km)
Keliamės anksti, ruošiamės, paliekam moco stiklą idant nesimaišytų kelionėje, o grįžtant manome, kad pasiimsime iš čia. Startuojame 9:00. Pavažiavę ~10km randame Zajazd‘ą, kuriame gauname pusrytukus. Bevalgydami pamatome, kad šalia mūsų kumelaičių prisiparkina geltonsnapis R1200GS. Tai Ove. Norvegas, dirbantis (gal tiksliau dirbęs) Šveicarijoje ir grįžtantis namolio. Pradedam pasakotis, kaip mes, pakvaišę motociklininkai, išsiruošėm į ilgąją kelionę prie Juodosios jūros, beigi pas visokius Drakulas... Tada Ove gavo klausimą iš mūsų „How long do you riding?“. Atsakymas mus pasodino tyliai į kamputį: „About two years“.. Visa kita galima matyti Oves saite http://www.luggum.net. Supratome, kad mes darome tiesiog šiek tiek didesnį nei įprasta ratuką . OK, pavalgėm, pasistiprinom, metas lėkti tikslo link. 16:20. Štai ir siena su „Lietuva prieš 20 metų“. Valio. Lvove apsistosim. Pasirodo ne viskas taip paprasta. Į Ukrainą įvažiuoti vis tik reikia PASO, o ne ID kortos, kaip pamanė vienas iš keliauninkų. Sukamės nuo sienos ir visų šalmuose minčių sumaištis. Ką darom? Kas bus toliau? Mes ne iš tų, kurie palieka draugą vidury kelio vieną. Grįžtame į pirmą pasitaikiusią padorią degalinę su moteliu ir restoranu. Stojam, diskutuojam. Sprendimas rastas! Įtampos nuėmimui gerokai aptuštinam OMV degalinės alaus lentynas. Tuštinam ilgai, labai ilgai. DDT&Co groja, mes pritariam, švinta... Smagu...
Sekmadienis, liepos 11d. 55380-55470 (90km)
Kai jau ištvermingiausieji sugula (apie 06:00), nepraėjus nei valandai puiki žinia: trūkstamas dokumentas jau vietoje.. Su sąlyga, kad ne visų keliauninkų gyvenimo ritmas bei būdas sutampa, ankstakėliai (kažkoks lievas žodis) sustartuoja i UA, taip „pramušdami“ visas sienas, bei pažadėję mums, miegaliams beigi pejokams surasti nakvynę mieste-didvyryje Lvove. Miegaliai irgi tyliai ramiai sukyla, pasiruošia, pasistiprina ir gavę nakvynės koordinates iš išvykusių anksčiau, užsmaugia iki PL-UA sienos. Ją perkertame per ~1.5-2 valandas, užsipypinam pildydami visokius niekam nereikalingus popiergalius. Ir ką pamatom Ukrainos pusėje, visiškai nenudžiugina cruiserių bei sport-touringų vadeliotojų. Duobė ant duobės, ir asfaltiniai kupranugariai... Gerai, kad iki Lvovo netoli. Pasiekę ko gero prabangiausią (ar vieną prabangiausių) Lvovo viešbuty, susikuičiam ir lekiam į senamiestį susitikti su ryte išvariusiais kelionės draugais, pasižmonėti, bei suvalgyti tikrų boršč ir pelmeni. Nu ir paragauti vietinio alaus ir harylkos. Saikingai. Apžiūrėjom senamiestį, pavalgėm nacionalinio maisto fondo ženklą turinčioj kavinėj, pasivažinėjom su visuomeniniu transportu (autobusais ir tramvajais) užmetėm akį i fūlės finalo pradžią, atsigaivindami gira ir patraukėm į nakvynės vietą. Kas tiesiai i lovą, kas dar į restoraną, alaus šlakeliui ir naktipiečiams.
Pirmadienis, liepos 12d. 55470-55832 (362km)
Atsikėlėme anksti, bet puikiai išsimiegoję ir pasiryžę planuotiems pilių ir fortų lankymams. Čia jau kafkis pasireiškė su savo namu darbais. Apžiūrėjom 2 pilis, buvusias daugmaž pakeliui ir vieną chatynės fortą. Po pilių nusprendėm, kad dar nemiegojom wildcamp‘e. T.y. visiškai laukinėje gamtoje. Apsipirkę vietinėje parduotuvėje, važiavome kol nusprendėm kad iki sienos likus keliasdešimt kilometrų reikia stoti nakvynei. Va čia mums gausiai padėjo milicininkas Serioga. Pasidarė mums draugelių draugelis. Ir nesvarbu, kad visu mocų tipai staiga pavirto i MX/Hard enduro. Šlapias molis, dumblynai etc. Bet vietelė tikrai smagi ir pirmas wildcamp‘as tikrai pavykęs. Pasimaudėm, gavom nemokamų purvo vonių, valgydami supratom, kad maisto prisipirkom ne vakarui/rytui, o visai savaitei. Laužas, pokalbiai etc. Vėl smagu...
Antradienis, liepos 13d. 55832-56302 (470km)
Kylam vėl ankstokokai. Ruošiamės įvažiavimui i RO ir susitikimui su Ionut‘u (Rumunijos baikeriu, su kuriuo susikontaktavom dar iš Lietuvos). Vėlgi visi mocai tampa hardais, įveikę bekeles išgeriame pusę kaimo šulinio vandens ir startuojam. Karšta. Sustojam degalinėj prisipilti papiginto kuro, bei išleisti visų likusių grivinų. UA-RO siena su vaizdais, kurie pas mus buvo devyniasdešimtaisiais. Ir štai – Rumunija! Pagaliau lygus keliai, kurie iš tiesų nerealiai migdė. Sustojom kavos. Vėl peregonas. Sugalvojom, kad norim jau ir užkasti. Pakeliui suradome padorią užeigą netoli Bacau miesto ir pirmą kartą susipažinome su Ciorba Burta ir Mici. Tai nacionaliniai jų patiekalai. Pavalgę susikontaktavome su Ionut‘u, kuris atsiunte kempingo koordinates prie Braila miesto, Lacu Sarat. Ten ir mynėm be sustojimo... Pats Ionut‘as žadėjo pasirodyt ryte, tačiau sustoję keletą kilometrų prieš Brailą sulaukėme skambučio ir pasirodo jis jau buvo vietoje ir laukė mūsų. Su salyga, kad jau buvo tamsu, pasiėmėm bungalo vietoj palankių statymo ir tiesiu taikymu i barą, kol neužsidarė. Pirmas internacionalinis alagėris. Daug kalbų, pasakojimų, klausimų/atsakymų. Smagu, bet baras norėjo užsidaryti, o mes norėjome dar šventę švęst. Taigi Ionut‘as pasiūlė eiti i dar veikiantį. Žinoma, mes norėjome eiti. Mes nuėjome. Vėl Timisoreana, vėl Mici, vėl pokalbiai. Ir štai netikėtai mums vietinis gang‘as pasiūlo gauti nemokamo alaus. Mes jau nelabai norėjom jo, bet kadangi jau taip nemokamai, tai neatsisakėme. Turėjom tik menkutę sąlygą – nulaužti jo gležną rankelę Piece of cake. Kadangi pagal vietinius papročius nepaimti alaus butų buvę įžeidimas, tai padėkoję jiems ir atsisveikinę, nuėjom miegot. Laikas buvo ~5:30-6:00.
Trečiadienis, liepos 14d. 56302-56540 (238km)
Košmariškas rytas. Pamiegojom gal tik 3-4val. Visi pikti. Nu ne visi, bet buvo piktų. Išvažiavom Ionut‘o vedini pro gražesnius keliukus, jūros link. Karštis norėjo mus nužudyti, kol kėlėmės keltu per Dunojų. Gaila, bet i Dunojaus deltą patekti ir paplaukioti ten nepavyko (bus proga dar kartą nulėkt). Aplankėme keletą pilių ir atsisveikinę su Ionut‘u, kuriam reikėjo grįžti namo, patraukėm i nurodytą kempingą tarp Navodari ir Mamaya http://www.camping-pescaresc.go.ro. Čia pajūris, čia viskas overprice‘inta. Bet ne ant tiek, kad butų neįkandama. Alus pigus, maistas nebrangus. Pasiėmėm bungalow (palatkes statyt neapsimokėjo dėl keleto liūtų skirtumo). Susitvarkę, susėdome bare ant jūros kranto ir išdiskutavome, kad reikia day off‘o, nes jau visi pavargę nuo važiavimo ir jau prasideda nesąmonės. Kaip tarėm, taip padarėm. Su sąlyga, kad ryt laisva nuo vairavimo diena, tai neribojom savęs ir pabendravome iki aušros. Vėl gausiai smagu...
Ketvirtadienis, liepos 15d. 56540-56540 (0km)
Visiškas atsipūtimas. Kiekvienas veikia tai, ką nori. Pagaliau išsimaudėme jūroje, įvykdėme pagrindinį kelionės tikslą (ir ne po vieną kartą) Pasivaikščiojom pajūriu keletą km.Vėliausiai prabudusį Poną_Vanagą aplankė staigmena, nes atėjęs ramiai papusryčiauti, išėjo vakarop ir su pilnu pilvu alaus . Vakarop sutarėme nulėkti pasižmonėti i Mamaya (rumunišką Palangą su savo Basanke ir pan. vietelėm). Smagiai praskridę keltuvais išilgai visos Mamayos, išlipome pavakarieniauti ir šiaip smagiai praleist laiką. Po to grįžome i kempingą, pasiėmėm nusipirktą alutį ir pajūry kas užmigo, kas vakarojo. Visiems buvo smagu
Penktadienis, liepos 16d. 56540-56696 (156km)
Startas anksti. Sugalvojome pasiekti Bulgariją ir apsistoti wildcamp‘e. Kilometražas nedidelis, bet kaip visada, laukinio nakvojimo paieškos atima daug laiko. Įvažiavus i Constantą netikėtai ėmė ir pasibaigė benzas vienam iš mocų. Davėm atsigerti iš kito ir laimingai pasiekėm degalinę. Prisipylę kuro, bei patys pasistiprinę be jokių sunkumų kirtome RO-BG sieną ir privažiavę Kavarną pradėjom dairytis nakvynės. Pasiuntėm Poną_Vanagą su enduriniu VFR pasižvalgyti, o patys palaukėm valandėlę. Vėliau sužinoję, kad tai nac.parkas ir čia jokių tentų ir laužų negalima gamint, numynėm toliau. Pagaliau radom vietelę apsistojimui su nusileidimu iki jūros (nes visur kitur skardžiai ir vanduo nepasiekiamas, arba pasiekiamas tik vieną kartą). Nuvažiavome į Balčiką apsipirkti maisto ir visokio kitokio alaus, grįžome ir smagiai atšventėme pirmąją kelionės savaitę. Kas liko savo noru, turėdamas pilną sąmonę po atviru dangum prie laužo, kas nusiropštė i palapines. Gražus vakaras, visi patenkinti. Smagu...
Šeštadienis, liepos 17d. 56696-57067 (371km)
Atsikėlėme nuo karščio, nors palatkės buvo pavėsyje. Atsikėlę radome dyyydelį šūdą netoliese. Iš vakaro jo ten tikrai nebuvo, nes būtent toje vietoje norėjome statyti vieną iš palapinių. Besiruošdami važiavimui priėjome galutinės ir neginčijamos išvados: naktį atėjo briedis su prožiku ant galvos. Pamatė piktus baikerius ir iš baimės apsišiko meškos šūdais. Ši versija buvo įtikinamiausia, todėl visi tiki ja ir nieks nesiginčija. Palikę nakvynės vietą ir tą mistinį šūdą pajudėjome vėl link Rumunijos. Bulgarijoj degalinėj vėl išsileidome likusius levus ir visiškai lievam sienos perėjimo poste, kuris randasi vos ne daugiabučių kieme, vėl įlindome i Rumuniją. Toliau sekė ilgas persikėlimas per Dunojų, pasimaitinimas vienoj iš Bukarešto aplinkėlių kavinukių ir vėl wildcamp‘o paieška. Sustojom prie Campina miestelio degalinėj, vėl pasiuntėm jauniausią ir vyriausią ant paieškų. Tuo tarpu visi kiti smagiai pamiegojom pavėsyje. Išsiųstiesiems grįžus po paieškų, pora mocų sėdo galutinai rasti nakvynės tašką, bei perduoti koordinates kitiems. Kiti tuo tarpu ilsėjosi bei gavo komanda aplankyti Penį (Penny supermarketų tinklas). Kadangi keityklos pakeliui neturėjom, tai tenkinomės kortelių paslaugomis. Tiesa nakvynės vietoje mums kompanija laike ankščiau buvusi graži meškutė. Kai vėjas pasisukdavo neteisingai, tai ji smirduką i mūsų pusę paleisdavo. Išgyvenom. Vakarojom neilgai, nes ilgoką kelią sukorę buvom ir sveikatos pas visus ne itin daug buvo.
Sekmadienis, liepos 18d. 57067-57329 (262km)
Prabudome smagiai ir pilni entuziazmo ruošėmės turistų pamėgtą „Drakulos pilį“ apžiūrėti. Iš tiesų pats Vlad Tepeš – Dracula net nebuvęs šioj pily. Nesvarbu, žinom ir kur tikroji, aplankysim ir tą. Brašove radom keityklą, prisigaminom vėl rumuniškų liūtų (lėja jų kalba yra liūtas, taigi pas juos pinigai – liūtai). Tam miestelyje, kur keitėmės valiutą, matėsi, kad kitą savaitgalį bus didis baikerių suvažiavimas. „Welcome bikers“ plakatai iškabinėti visur. Toliau patraukėm i Castul Bran Ten apžiūrėję viską, nusprendėm, kad numinam nuo šio turistinio taško ir pavalgom. Tačiau dievo rykštė mums bedievius pirmą kartą rimtai nubaudė. Tik pajudėjus iš pilies, ir įlindus i serpantinus, kaip smeigė lietus su visais pričindalais (griaustiniai, vėjas, žaibai). Atskalbė šiek tiek. Radom užeigą, bet ten neturėjo maisto anie. Užrodė, kad yra už 12km. kita užeiga, kur bus maisto. Radom. Buvo. Nepigu, bet pavalgėm visi sočiai, o ir lietus pasibaigė galutinai, kelias pradžiūvo. Sotus ir laimingi išlėkėm ieškot nakvynės, bet nesusitarėm ar motelis, ar wildcamp, ar kempingas ar pan. Atmynėm iki Ramnicu Valcea, kur autoserviso darbuotojai visais įmanomais variantais pagaliau išaiškino mums, kur mums reikia važiuot, kur yra tikroji Vlado Tepes pilis (tiksliau jos griuvėsiai) ir kur yra kempingas. Važiavome jau sutemus, kas lygu suvirval challenge ir atominis karas keliuose. Duobės, šunys, mašinos be šviesų, vabalai ant vizoriaus.. Nu visas buketas važiavimo malonumų. Pagaliau radom Camping Dracula. Ten ir apsistojom (ir apsistojom kiek ilgiau, nei planavom). Paglostėme kačiuką, susitvarkėme vakarinei dienos daliai. Susitikome ir susipažinome su olandu baikeriu Dirk‘u, taip pat su slovakais baikeriais Toniu ir Františeku. Su sąlyga, kad barmene Tatjana normaliai kalbėjo angliškai, tai internacionalinis vakarėlis tęsėsi iki paryčių. Visai nepagalvojom, kad kitą dieną teks įveikti 1500 su3.14stu laiptelių iki su3.14stos Drakulos pilies su3.14stu griuvėsių... Tatjanai jau kelintą kartą beviltiškai paprašius apleisti patalpas, pagaliau sutikome ir kažkaip atradome savo bungalow. Miegoti ant žemės po galva pasidėjus moco kelnes, ir užsiklojus moco striuke, ryte buvo ne itin smagu, bet čia gi kelionė...
Pirmadienis, liepos 19d. 57329-57397 (68km)
Ryžto kupini, papusryčiavę susiruošėm įveikti tuos 1500 su3.14stu laiptelių iki su3.14stos Drakulos pilies su3.14stu griuvėsių... Beigi padaryti Transfagarašan kelią (kas irgi buvo vienas iš kelionės tikslų). Apie kopimą į tą pily patylėsiu, nes būtų tik pyp pyp pyp, po jos įveikimo prasidėjo smagumynai. Atsisveikinom su olandu Dirk‘u, kuris jau buvo įveikęs Transfagarašaną ir mynė kitu keliu. O mes ir du slovakai davažiavę dambą, pasifotkinę, sustartavom jamint tą kelią. Kolonos jau nebuvo, mynėm daugmaž kiek kas sugeba... Po ~40min sustoję pailsėti iš atsivijusių slovakų gauname žinią – vienas mocas neužsikuria. OK, siunčiam jauniausią atgal (be dėžių ir keleivės). Ryšys labai krizinis, neįmanoma susikalbėt. Ir desertui dar ateina afygiennas lietus su žaibais ir perkūnija ir visai šalia. Atskalbė mus keturis (Kafkį, Kafkienę, Min2xa ir mani) kaip viščiukus iki paskutinio trusikų gumos siūlelio. Grįžom pas sugedėlius, nes kaip supratom, kad dar vienai nakčiai teks nakvoti pas Tatjaną. Lietus baigėsi, visi grįžom i vakarykščią nakvynės vietą, persirengėm sausais drabužiais, parsigabenome mocą-invalidą ir pavalgę atradom bėdą. Saugiklis ir jo lizdas. Viską suremontavę sėdom dar prie stalų, tačiau nebeilgam. Ryt juk Transfagarašanas laukia mūsų.
Antradienis, liepos 20d. 57397-57671 (274km)
Atsikėlėme jau žinodami, kas per kaifas mūsų laukia.. Papusryčiavom kukliai už į pabaigą einančias lėjas ir 10:30 startas.. Mynėm ir guldėm iki galo, kaifavom su kiekvienu posūkiu. Tai žodžiais neapsakoma, reikia pabandyt pačiam. Tiesa kelio pradžia reikalavo labiau enduro, nei asfaltinių mocų, bet palaipsniui kelias tapo idealus. Pravažiavę Transfagarašaną patraukėme Vengrijos sienos link. Stabtelėję prie banko ir bankomato, pasigaminome dar lėjų ir mynėm su mintim rasti wildcamp‘ą arba pas žmones apsistot. Apsipirkome Zlatna miestelio parduotuvėje, tuo pačiu pagamindami Grand Bike show vietiniams gyventojams. Galutiniam variante prieš Oradea miestą radom normalų pensioną su maloniu savininku, kuriame ir apsistojome, ketindami Vengriją perkirsti nenulipdami nuo mocų. Pavakarojom civilizuotai, prie stalo, gaila, kad per mažai alaus buvom pasiėmę, o baras buvo užsidaręs. Bet vis tiek smagu...
Trečiadienis, liepos 21d. 57671-58128 (457km)
Ryte vėl visi sukilom, susipakavom, papusryčiavom, kaip balti žmonės ir šokom i kelią. Planas buvo nakvoti Slovakijoje, o Vengriją tiesiog pravažiuoti. OK, bet planas tam ir yra planas, kad sužlugtų. Pirmiausia tai strigom Debrecene, nes sugalvojom, kad reikia pavalgyt, plius radom Honda atstovybę, kurioje VFR‘ui patempė grandinę. Viso sugaišę kokias 3 valandas ir persiėdę (beje, labai skaniai ir nesąmoningai daug) mynėm jau autostrada link SK. Tačiau tik pravažiavus Miskolc‘ą Dragstaras atsisakė toliau važiuot. Bedą daugmaž diagnozavom. Ir sveikieji mocai kas kur, vienas pagalbos ieškot, kitas nakvynės. Radom ir tą, ir aną. Pasirodo, kad radom netgi 2 tralus . Ir štai vėl nuotykis. Jau gausiai sutemus, apie vidurnaktį atvažiuoja 2 vyrukai. Vienas savo huyproghpiougha kalba šneka, ir šiek tiek ispaniškai, kitas dar ir angliškai. Pasirodo vietiniai McDonald‘o baikeriai (Hannerio/ KM Lukoilo analogas) prisiskambino ten visiem pažystamam mocų mechanikui, tas paėmė angliškai kalbantį draugą ir abu atskubėjo į pagalbą. Pasiūlė savo namo kieme pasistatyt palatkę, atvežė mocą, ir kol mes pastatėm palatkę, mocas jau buvo išardytas ir diagnozuotas rimtesnis dalykas, nei manėme pradžioj. O juk negali žinot, kaip būna... Viską palikom rytui, nuėjom gerti alaus ir bendrauti su Žožu ir Robertu. Pribendravom iki ryto.
Ketvirtadienis, liepos 22d. 58128-58351 (223km)
Kadangi visa šią diena buvo remontai ir pan, tai nesiparindami relaksavomes. 19:00 išvykome iš Roberto namu Miskolc‘e ir patraukėm i Lietuvos pusę. Tiesiog važiavom ir važiavom. Slovakiją pervažiavom jau tamsoje tarp serpantinų, nelygaus kelio ir furų. Buvo daug įtampos ir nuovargio, tačiau nepajutom, kaip atsidūrėm Lenkijoj. Pasikeitėm zlotų ir patraukėm keletą kilometru nuo sienos ieškoti nakvynės. Buvo jau apie 23:00. Radom visai padorų moteliuką, su dar veikiančiu restoranu. Pavakarieniavom, dalį mocų suvarėm į ta patį restoraną (paklausus, kur galima saugiai palikt mocus, atsakymas buvo: čia, restorane). Ir dauguma nuėjo pamiegot. Mažuma dar diskutavo, kad kelionė eina i galą.. Buvom pavargę, bet vis tiek buvo smagu...
Penktadienis, liepos 23d. 58351-58808 (457km)
Atsikelėm, susiruošėm, papusryčiavom ir darėm peregoną iki Bielsk Podlaski/Ploski. Ten turėjom atsirasti ir susirinkti paliktus daiktus. O taip pat tai buvo paskutinė bendra nakvynė, bei lygiai dviejų savaičių kelionės sukaktis. Tai be didesnių nuotykių atvažiavome iki vietos, prieš tai Bielsk Poldaski Kauflande apsipirkę vakarui. Gavome visi vieną namelį su visais patogumais. Tai universiteto rektoriaus namelis, universiteto poilsio bazėje Tai ta vakarą pasėdėjom iki atkazo. Smagu, bet gaila, kad ne iki galo pratempiau .
Šeštadienis, liepos 24d. 58808-59169 (361km)
Prabudome visi įvairiai. Vieni anksti, kiti vėliau, treti vidurdienį. Supratom, kad vienam ekipažui buvo visiškai neįdomu, nes prabudę jo neberadome jau. Negražu ir nebratuchiška. Nesvarbu. Toliau 3 mocai tęsėm kelionę. Mynėm vėlgi be nuotykių, bet su sąlyga, kad greičiai nesutapo, tai Augustowe truputėlį išsibarstėm. Susiskambinę susitikom Lazdijų Statoile, tada dar draugiškai nuvarėm iki Leipalingio parduotuvės, o tada 2 mocai i Vilnių, vienas į Druskininkų pusę.
Kelionė pavyko. Visi grįžom laimingi, daug pamatę ir patyrę, išbandę save ir kompanionus. Laukiam, kada ateis mūza kitų metų kelionei planuoti 
Dalyviai: Kafkis, PonasVanagas, Min2x, Manowar, ramgav ir co.
Foto: https://picasaweb.google.com/1043665797 ... viemRatais
Aprašymas: po kelionės ir aprašyta, tekstas nekeistas
Autoriai: ramgav.
Čia gi kelionė... PPB 2010
Penktadienis, liepos 9d. 54660-54996 (336km)
Kaip ir turėjo būti, nesisėdėjo darbe tą dieną. Visos mintys ir darbai buvo nukreipti tik TAM.. Atėjo lauktoji 17 valanda. Laikas startuoti. Viskas paruošta, nuotaika puiki, kelionės kolegos (kafkis&min2x team @Dragstar; ponas_vanagas&Kafkiene team @VFR; Manowar&Christina team @Royalstar) taip pat pasiruošę. Startas! Su Manowar tinkamės šalia Kauno, smaugiam iki Alytaus ir laukiam Vilniaus atstovų. Pasikavinę ir susirinkę visi krūvon Lazdijų degalinėje stabtelėjom savęs ir kumelių pagirdymui ir morališkam susikaupimui. Atvėrę savo čakras smigome i Rzeczpospolita Polska. Be dideliu nuotykių (išskyrus zlotų neišsikeitimą, vakarinį/naktini pablūdyjimą miegamaisiais Bialystoko rajonais su kiaurom dūdom, dėl kelio remonto sukelto navigavimo sąmyšio) apie 23val pasiekėme pionierių stovyklą aka kažkokio universiteto poilsiavietę prie Narwa upeliuko, netoli Ploski kaimelio arba Bielsk Podlaski miesto. Pirma nakvynė už nedidelius pinigus (15zl žmogui) kažkur tamsiuose miškuose. Alaus nėra, maisto minimumas. Bėda. Gerai, kad geroji moteriškė sugalvoja, kad gali užsidirbti nuo mūsų ir po 1.5Eur pasiūlo alaus buteliuose. Džiugu. Ragaujam, mėgaujamės, pliurpiam. Taip ir gili naktis ateina.
Šeštadienis, liepos 10d. 54996-55380 (384km)
Keliamės anksti, ruošiamės, paliekam moco stiklą idant nesimaišytų kelionėje, o grįžtant manome, kad pasiimsime iš čia. Startuojame 9:00. Pavažiavę ~10km randame Zajazd‘ą, kuriame gauname pusrytukus. Bevalgydami pamatome, kad šalia mūsų kumelaičių prisiparkina geltonsnapis R1200GS. Tai Ove. Norvegas, dirbantis (gal tiksliau dirbęs) Šveicarijoje ir grįžtantis namolio. Pradedam pasakotis, kaip mes, pakvaišę motociklininkai, išsiruošėm į ilgąją kelionę prie Juodosios jūros, beigi pas visokius Drakulas... Tada Ove gavo klausimą iš mūsų „How long do you riding?“. Atsakymas mus pasodino tyliai į kamputį: „About two years“.. Visa kita galima matyti Oves saite http://www.luggum.net. Supratome, kad mes darome tiesiog šiek tiek didesnį nei įprasta ratuką . OK, pavalgėm, pasistiprinom, metas lėkti tikslo link. 16:20. Štai ir siena su „Lietuva prieš 20 metų“. Valio. Lvove apsistosim. Pasirodo ne viskas taip paprasta. Į Ukrainą įvažiuoti vis tik reikia PASO, o ne ID kortos, kaip pamanė vienas iš keliauninkų. Sukamės nuo sienos ir visų šalmuose minčių sumaištis. Ką darom? Kas bus toliau? Mes ne iš tų, kurie palieka draugą vidury kelio vieną. Grįžtame į pirmą pasitaikiusią padorią degalinę su moteliu ir restoranu. Stojam, diskutuojam. Sprendimas rastas! Įtampos nuėmimui gerokai aptuštinam OMV degalinės alaus lentynas. Tuštinam ilgai, labai ilgai. DDT&Co groja, mes pritariam, švinta... Smagu...
Sekmadienis, liepos 11d. 55380-55470 (90km)
Kai jau ištvermingiausieji sugula (apie 06:00), nepraėjus nei valandai puiki žinia: trūkstamas dokumentas jau vietoje.. Su sąlyga, kad ne visų keliauninkų gyvenimo ritmas bei būdas sutampa, ankstakėliai (kažkoks lievas žodis) sustartuoja i UA, taip „pramušdami“ visas sienas, bei pažadėję mums, miegaliams beigi pejokams surasti nakvynę mieste-didvyryje Lvove. Miegaliai irgi tyliai ramiai sukyla, pasiruošia, pasistiprina ir gavę nakvynės koordinates iš išvykusių anksčiau, užsmaugia iki PL-UA sienos. Ją perkertame per ~1.5-2 valandas, užsipypinam pildydami visokius niekam nereikalingus popiergalius. Ir ką pamatom Ukrainos pusėje, visiškai nenudžiugina cruiserių bei sport-touringų vadeliotojų. Duobė ant duobės, ir asfaltiniai kupranugariai... Gerai, kad iki Lvovo netoli. Pasiekę ko gero prabangiausią (ar vieną prabangiausių) Lvovo viešbuty, susikuičiam ir lekiam į senamiestį susitikti su ryte išvariusiais kelionės draugais, pasižmonėti, bei suvalgyti tikrų boršč ir pelmeni. Nu ir paragauti vietinio alaus ir harylkos. Saikingai. Apžiūrėjom senamiestį, pavalgėm nacionalinio maisto fondo ženklą turinčioj kavinėj, pasivažinėjom su visuomeniniu transportu (autobusais ir tramvajais) užmetėm akį i fūlės finalo pradžią, atsigaivindami gira ir patraukėm į nakvynės vietą. Kas tiesiai i lovą, kas dar į restoraną, alaus šlakeliui ir naktipiečiams.
Pirmadienis, liepos 12d. 55470-55832 (362km)
Atsikėlėme anksti, bet puikiai išsimiegoję ir pasiryžę planuotiems pilių ir fortų lankymams. Čia jau kafkis pasireiškė su savo namu darbais. Apžiūrėjom 2 pilis, buvusias daugmaž pakeliui ir vieną chatynės fortą. Po pilių nusprendėm, kad dar nemiegojom wildcamp‘e. T.y. visiškai laukinėje gamtoje. Apsipirkę vietinėje parduotuvėje, važiavome kol nusprendėm kad iki sienos likus keliasdešimt kilometrų reikia stoti nakvynei. Va čia mums gausiai padėjo milicininkas Serioga. Pasidarė mums draugelių draugelis. Ir nesvarbu, kad visu mocų tipai staiga pavirto i MX/Hard enduro. Šlapias molis, dumblynai etc. Bet vietelė tikrai smagi ir pirmas wildcamp‘as tikrai pavykęs. Pasimaudėm, gavom nemokamų purvo vonių, valgydami supratom, kad maisto prisipirkom ne vakarui/rytui, o visai savaitei. Laužas, pokalbiai etc. Vėl smagu...
Antradienis, liepos 13d. 55832-56302 (470km)
Kylam vėl ankstokokai. Ruošiamės įvažiavimui i RO ir susitikimui su Ionut‘u (Rumunijos baikeriu, su kuriuo susikontaktavom dar iš Lietuvos). Vėlgi visi mocai tampa hardais, įveikę bekeles išgeriame pusę kaimo šulinio vandens ir startuojam. Karšta. Sustojam degalinėj prisipilti papiginto kuro, bei išleisti visų likusių grivinų. UA-RO siena su vaizdais, kurie pas mus buvo devyniasdešimtaisiais. Ir štai – Rumunija! Pagaliau lygus keliai, kurie iš tiesų nerealiai migdė. Sustojom kavos. Vėl peregonas. Sugalvojom, kad norim jau ir užkasti. Pakeliui suradome padorią užeigą netoli Bacau miesto ir pirmą kartą susipažinome su Ciorba Burta ir Mici. Tai nacionaliniai jų patiekalai. Pavalgę susikontaktavome su Ionut‘u, kuris atsiunte kempingo koordinates prie Braila miesto, Lacu Sarat. Ten ir mynėm be sustojimo... Pats Ionut‘as žadėjo pasirodyt ryte, tačiau sustoję keletą kilometrų prieš Brailą sulaukėme skambučio ir pasirodo jis jau buvo vietoje ir laukė mūsų. Su salyga, kad jau buvo tamsu, pasiėmėm bungalo vietoj palankių statymo ir tiesiu taikymu i barą, kol neužsidarė. Pirmas internacionalinis alagėris. Daug kalbų, pasakojimų, klausimų/atsakymų. Smagu, bet baras norėjo užsidaryti, o mes norėjome dar šventę švęst. Taigi Ionut‘as pasiūlė eiti i dar veikiantį. Žinoma, mes norėjome eiti. Mes nuėjome. Vėl Timisoreana, vėl Mici, vėl pokalbiai. Ir štai netikėtai mums vietinis gang‘as pasiūlo gauti nemokamo alaus. Mes jau nelabai norėjom jo, bet kadangi jau taip nemokamai, tai neatsisakėme. Turėjom tik menkutę sąlygą – nulaužti jo gležną rankelę Piece of cake. Kadangi pagal vietinius papročius nepaimti alaus butų buvę įžeidimas, tai padėkoję jiems ir atsisveikinę, nuėjom miegot. Laikas buvo ~5:30-6:00.
Trečiadienis, liepos 14d. 56302-56540 (238km)
Košmariškas rytas. Pamiegojom gal tik 3-4val. Visi pikti. Nu ne visi, bet buvo piktų. Išvažiavom Ionut‘o vedini pro gražesnius keliukus, jūros link. Karštis norėjo mus nužudyti, kol kėlėmės keltu per Dunojų. Gaila, bet i Dunojaus deltą patekti ir paplaukioti ten nepavyko (bus proga dar kartą nulėkt). Aplankėme keletą pilių ir atsisveikinę su Ionut‘u, kuriam reikėjo grįžti namo, patraukėm i nurodytą kempingą tarp Navodari ir Mamaya http://www.camping-pescaresc.go.ro. Čia pajūris, čia viskas overprice‘inta. Bet ne ant tiek, kad butų neįkandama. Alus pigus, maistas nebrangus. Pasiėmėm bungalow (palatkes statyt neapsimokėjo dėl keleto liūtų skirtumo). Susitvarkę, susėdome bare ant jūros kranto ir išdiskutavome, kad reikia day off‘o, nes jau visi pavargę nuo važiavimo ir jau prasideda nesąmonės. Kaip tarėm, taip padarėm. Su sąlyga, kad ryt laisva nuo vairavimo diena, tai neribojom savęs ir pabendravome iki aušros. Vėl gausiai smagu...
Ketvirtadienis, liepos 15d. 56540-56540 (0km)
Visiškas atsipūtimas. Kiekvienas veikia tai, ką nori. Pagaliau išsimaudėme jūroje, įvykdėme pagrindinį kelionės tikslą (ir ne po vieną kartą) Pasivaikščiojom pajūriu keletą km.Vėliausiai prabudusį Poną_Vanagą aplankė staigmena, nes atėjęs ramiai papusryčiauti, išėjo vakarop ir su pilnu pilvu alaus . Vakarop sutarėme nulėkti pasižmonėti i Mamaya (rumunišką Palangą su savo Basanke ir pan. vietelėm). Smagiai praskridę keltuvais išilgai visos Mamayos, išlipome pavakarieniauti ir šiaip smagiai praleist laiką. Po to grįžome i kempingą, pasiėmėm nusipirktą alutį ir pajūry kas užmigo, kas vakarojo. Visiems buvo smagu
Penktadienis, liepos 16d. 56540-56696 (156km)
Startas anksti. Sugalvojome pasiekti Bulgariją ir apsistoti wildcamp‘e. Kilometražas nedidelis, bet kaip visada, laukinio nakvojimo paieškos atima daug laiko. Įvažiavus i Constantą netikėtai ėmė ir pasibaigė benzas vienam iš mocų. Davėm atsigerti iš kito ir laimingai pasiekėm degalinę. Prisipylę kuro, bei patys pasistiprinę be jokių sunkumų kirtome RO-BG sieną ir privažiavę Kavarną pradėjom dairytis nakvynės. Pasiuntėm Poną_Vanagą su enduriniu VFR pasižvalgyti, o patys palaukėm valandėlę. Vėliau sužinoję, kad tai nac.parkas ir čia jokių tentų ir laužų negalima gamint, numynėm toliau. Pagaliau radom vietelę apsistojimui su nusileidimu iki jūros (nes visur kitur skardžiai ir vanduo nepasiekiamas, arba pasiekiamas tik vieną kartą). Nuvažiavome į Balčiką apsipirkti maisto ir visokio kitokio alaus, grįžome ir smagiai atšventėme pirmąją kelionės savaitę. Kas liko savo noru, turėdamas pilną sąmonę po atviru dangum prie laužo, kas nusiropštė i palapines. Gražus vakaras, visi patenkinti. Smagu...
Šeštadienis, liepos 17d. 56696-57067 (371km)
Atsikėlėme nuo karščio, nors palatkės buvo pavėsyje. Atsikėlę radome dyyydelį šūdą netoliese. Iš vakaro jo ten tikrai nebuvo, nes būtent toje vietoje norėjome statyti vieną iš palapinių. Besiruošdami važiavimui priėjome galutinės ir neginčijamos išvados: naktį atėjo briedis su prožiku ant galvos. Pamatė piktus baikerius ir iš baimės apsišiko meškos šūdais. Ši versija buvo įtikinamiausia, todėl visi tiki ja ir nieks nesiginčija. Palikę nakvynės vietą ir tą mistinį šūdą pajudėjome vėl link Rumunijos. Bulgarijoj degalinėj vėl išsileidome likusius levus ir visiškai lievam sienos perėjimo poste, kuris randasi vos ne daugiabučių kieme, vėl įlindome i Rumuniją. Toliau sekė ilgas persikėlimas per Dunojų, pasimaitinimas vienoj iš Bukarešto aplinkėlių kavinukių ir vėl wildcamp‘o paieška. Sustojom prie Campina miestelio degalinėj, vėl pasiuntėm jauniausią ir vyriausią ant paieškų. Tuo tarpu visi kiti smagiai pamiegojom pavėsyje. Išsiųstiesiems grįžus po paieškų, pora mocų sėdo galutinai rasti nakvynės tašką, bei perduoti koordinates kitiems. Kiti tuo tarpu ilsėjosi bei gavo komanda aplankyti Penį (Penny supermarketų tinklas). Kadangi keityklos pakeliui neturėjom, tai tenkinomės kortelių paslaugomis. Tiesa nakvynės vietoje mums kompanija laike ankščiau buvusi graži meškutė. Kai vėjas pasisukdavo neteisingai, tai ji smirduką i mūsų pusę paleisdavo. Išgyvenom. Vakarojom neilgai, nes ilgoką kelią sukorę buvom ir sveikatos pas visus ne itin daug buvo.
Sekmadienis, liepos 18d. 57067-57329 (262km)
Prabudome smagiai ir pilni entuziazmo ruošėmės turistų pamėgtą „Drakulos pilį“ apžiūrėti. Iš tiesų pats Vlad Tepeš – Dracula net nebuvęs šioj pily. Nesvarbu, žinom ir kur tikroji, aplankysim ir tą. Brašove radom keityklą, prisigaminom vėl rumuniškų liūtų (lėja jų kalba yra liūtas, taigi pas juos pinigai – liūtai). Tam miestelyje, kur keitėmės valiutą, matėsi, kad kitą savaitgalį bus didis baikerių suvažiavimas. „Welcome bikers“ plakatai iškabinėti visur. Toliau patraukėm i Castul Bran Ten apžiūrėję viską, nusprendėm, kad numinam nuo šio turistinio taško ir pavalgom. Tačiau dievo rykštė mums bedievius pirmą kartą rimtai nubaudė. Tik pajudėjus iš pilies, ir įlindus i serpantinus, kaip smeigė lietus su visais pričindalais (griaustiniai, vėjas, žaibai). Atskalbė šiek tiek. Radom užeigą, bet ten neturėjo maisto anie. Užrodė, kad yra už 12km. kita užeiga, kur bus maisto. Radom. Buvo. Nepigu, bet pavalgėm visi sočiai, o ir lietus pasibaigė galutinai, kelias pradžiūvo. Sotus ir laimingi išlėkėm ieškot nakvynės, bet nesusitarėm ar motelis, ar wildcamp, ar kempingas ar pan. Atmynėm iki Ramnicu Valcea, kur autoserviso darbuotojai visais įmanomais variantais pagaliau išaiškino mums, kur mums reikia važiuot, kur yra tikroji Vlado Tepes pilis (tiksliau jos griuvėsiai) ir kur yra kempingas. Važiavome jau sutemus, kas lygu suvirval challenge ir atominis karas keliuose. Duobės, šunys, mašinos be šviesų, vabalai ant vizoriaus.. Nu visas buketas važiavimo malonumų. Pagaliau radom Camping Dracula. Ten ir apsistojom (ir apsistojom kiek ilgiau, nei planavom). Paglostėme kačiuką, susitvarkėme vakarinei dienos daliai. Susitikome ir susipažinome su olandu baikeriu Dirk‘u, taip pat su slovakais baikeriais Toniu ir Františeku. Su sąlyga, kad barmene Tatjana normaliai kalbėjo angliškai, tai internacionalinis vakarėlis tęsėsi iki paryčių. Visai nepagalvojom, kad kitą dieną teks įveikti 1500 su3.14stu laiptelių iki su3.14stos Drakulos pilies su3.14stu griuvėsių... Tatjanai jau kelintą kartą beviltiškai paprašius apleisti patalpas, pagaliau sutikome ir kažkaip atradome savo bungalow. Miegoti ant žemės po galva pasidėjus moco kelnes, ir užsiklojus moco striuke, ryte buvo ne itin smagu, bet čia gi kelionė...
Pirmadienis, liepos 19d. 57329-57397 (68km)
Ryžto kupini, papusryčiavę susiruošėm įveikti tuos 1500 su3.14stu laiptelių iki su3.14stos Drakulos pilies su3.14stu griuvėsių... Beigi padaryti Transfagarašan kelią (kas irgi buvo vienas iš kelionės tikslų). Apie kopimą į tą pily patylėsiu, nes būtų tik pyp pyp pyp, po jos įveikimo prasidėjo smagumynai. Atsisveikinom su olandu Dirk‘u, kuris jau buvo įveikęs Transfagarašaną ir mynė kitu keliu. O mes ir du slovakai davažiavę dambą, pasifotkinę, sustartavom jamint tą kelią. Kolonos jau nebuvo, mynėm daugmaž kiek kas sugeba... Po ~40min sustoję pailsėti iš atsivijusių slovakų gauname žinią – vienas mocas neužsikuria. OK, siunčiam jauniausią atgal (be dėžių ir keleivės). Ryšys labai krizinis, neįmanoma susikalbėt. Ir desertui dar ateina afygiennas lietus su žaibais ir perkūnija ir visai šalia. Atskalbė mus keturis (Kafkį, Kafkienę, Min2xa ir mani) kaip viščiukus iki paskutinio trusikų gumos siūlelio. Grįžom pas sugedėlius, nes kaip supratom, kad dar vienai nakčiai teks nakvoti pas Tatjaną. Lietus baigėsi, visi grįžom i vakarykščią nakvynės vietą, persirengėm sausais drabužiais, parsigabenome mocą-invalidą ir pavalgę atradom bėdą. Saugiklis ir jo lizdas. Viską suremontavę sėdom dar prie stalų, tačiau nebeilgam. Ryt juk Transfagarašanas laukia mūsų.
Antradienis, liepos 20d. 57397-57671 (274km)
Atsikėlėme jau žinodami, kas per kaifas mūsų laukia.. Papusryčiavom kukliai už į pabaigą einančias lėjas ir 10:30 startas.. Mynėm ir guldėm iki galo, kaifavom su kiekvienu posūkiu. Tai žodžiais neapsakoma, reikia pabandyt pačiam. Tiesa kelio pradžia reikalavo labiau enduro, nei asfaltinių mocų, bet palaipsniui kelias tapo idealus. Pravažiavę Transfagarašaną patraukėme Vengrijos sienos link. Stabtelėję prie banko ir bankomato, pasigaminome dar lėjų ir mynėm su mintim rasti wildcamp‘ą arba pas žmones apsistot. Apsipirkome Zlatna miestelio parduotuvėje, tuo pačiu pagamindami Grand Bike show vietiniams gyventojams. Galutiniam variante prieš Oradea miestą radom normalų pensioną su maloniu savininku, kuriame ir apsistojome, ketindami Vengriją perkirsti nenulipdami nuo mocų. Pavakarojom civilizuotai, prie stalo, gaila, kad per mažai alaus buvom pasiėmę, o baras buvo užsidaręs. Bet vis tiek smagu...
Trečiadienis, liepos 21d. 57671-58128 (457km)
Ryte vėl visi sukilom, susipakavom, papusryčiavom, kaip balti žmonės ir šokom i kelią. Planas buvo nakvoti Slovakijoje, o Vengriją tiesiog pravažiuoti. OK, bet planas tam ir yra planas, kad sužlugtų. Pirmiausia tai strigom Debrecene, nes sugalvojom, kad reikia pavalgyt, plius radom Honda atstovybę, kurioje VFR‘ui patempė grandinę. Viso sugaišę kokias 3 valandas ir persiėdę (beje, labai skaniai ir nesąmoningai daug) mynėm jau autostrada link SK. Tačiau tik pravažiavus Miskolc‘ą Dragstaras atsisakė toliau važiuot. Bedą daugmaž diagnozavom. Ir sveikieji mocai kas kur, vienas pagalbos ieškot, kitas nakvynės. Radom ir tą, ir aną. Pasirodo, kad radom netgi 2 tralus . Ir štai vėl nuotykis. Jau gausiai sutemus, apie vidurnaktį atvažiuoja 2 vyrukai. Vienas savo huyproghpiougha kalba šneka, ir šiek tiek ispaniškai, kitas dar ir angliškai. Pasirodo vietiniai McDonald‘o baikeriai (Hannerio/ KM Lukoilo analogas) prisiskambino ten visiem pažystamam mocų mechanikui, tas paėmė angliškai kalbantį draugą ir abu atskubėjo į pagalbą. Pasiūlė savo namo kieme pasistatyt palatkę, atvežė mocą, ir kol mes pastatėm palatkę, mocas jau buvo išardytas ir diagnozuotas rimtesnis dalykas, nei manėme pradžioj. O juk negali žinot, kaip būna... Viską palikom rytui, nuėjom gerti alaus ir bendrauti su Žožu ir Robertu. Pribendravom iki ryto.
Ketvirtadienis, liepos 22d. 58128-58351 (223km)
Kadangi visa šią diena buvo remontai ir pan, tai nesiparindami relaksavomes. 19:00 išvykome iš Roberto namu Miskolc‘e ir patraukėm i Lietuvos pusę. Tiesiog važiavom ir važiavom. Slovakiją pervažiavom jau tamsoje tarp serpantinų, nelygaus kelio ir furų. Buvo daug įtampos ir nuovargio, tačiau nepajutom, kaip atsidūrėm Lenkijoj. Pasikeitėm zlotų ir patraukėm keletą kilometru nuo sienos ieškoti nakvynės. Buvo jau apie 23:00. Radom visai padorų moteliuką, su dar veikiančiu restoranu. Pavakarieniavom, dalį mocų suvarėm į ta patį restoraną (paklausus, kur galima saugiai palikt mocus, atsakymas buvo: čia, restorane). Ir dauguma nuėjo pamiegot. Mažuma dar diskutavo, kad kelionė eina i galą.. Buvom pavargę, bet vis tiek buvo smagu...
Penktadienis, liepos 23d. 58351-58808 (457km)
Atsikelėm, susiruošėm, papusryčiavom ir darėm peregoną iki Bielsk Podlaski/Ploski. Ten turėjom atsirasti ir susirinkti paliktus daiktus. O taip pat tai buvo paskutinė bendra nakvynė, bei lygiai dviejų savaičių kelionės sukaktis. Tai be didesnių nuotykių atvažiavome iki vietos, prieš tai Bielsk Poldaski Kauflande apsipirkę vakarui. Gavome visi vieną namelį su visais patogumais. Tai universiteto rektoriaus namelis, universiteto poilsio bazėje Tai ta vakarą pasėdėjom iki atkazo. Smagu, bet gaila, kad ne iki galo pratempiau .
Šeštadienis, liepos 24d. 58808-59169 (361km)
Prabudome visi įvairiai. Vieni anksti, kiti vėliau, treti vidurdienį. Supratom, kad vienam ekipažui buvo visiškai neįdomu, nes prabudę jo neberadome jau. Negražu ir nebratuchiška. Nesvarbu. Toliau 3 mocai tęsėm kelionę. Mynėm vėlgi be nuotykių, bet su sąlyga, kad greičiai nesutapo, tai Augustowe truputėlį išsibarstėm. Susiskambinę susitikom Lazdijų Statoile, tada dar draugiškai nuvarėm iki Leipalingio parduotuvės, o tada 2 mocai i Vilnių, vienas į Druskininkų pusę.
Kelionė pavyko. Visi grįžom laimingi, daug pamatę ir patyrę, išbandę save ir kompanionus. Laukiam, kada ateis mūza kitų metų kelionei planuoti
Paskutinį kartą redagavo ramgav 2015-11-18 11:41, redaguota 2 kartus.
Re: Ramgav&Co kelionė. 2010-07 UA-RO-BG. PPB - Drakulos beieškant
Kita pasakojimo versija:
Autorius: Ponas_Vanagas
Pikti pūkuoti baikeriai. Lietuva – Juodoji jūra. 2010
“Rumunija?? Ten gi čigonai, karšta ir nesaugu. Jaučiu net mobiliakai neveikia.“ Maždaug tokia būdavo aplinkinių reakcija, kai paklausdavo kur ruošiamės keliauti. O dar internete radom daug vaizdų, kur meškutės kopinėja turistų automobiliais. Buvo ir šiek tiek nejauku, bet pūkuoti baikeriai iššūkių neatsisako.
Pusmetis planų, ramgav padėlioja tikslesnius maršrutus ir į kelią. Penktadienį po darbų startas, vilniečiai ir kauniečiai susitinka Alytuj ir jau vėlų vakarą pasiekiam kempingą Lenkijos miškuose. 12val aplink tik tamsa, bet sugebam rasti alaus po 1,5 euro už butelį ir pirmas vakaras neprailgsta.
Sveikinam Lenkijos „fūristus“, jie vieni mandagiausių iš sutiktų – praleidžia, posūkiu pamirksi. Pietaujant sutinkame Ugo – keliaujantį po Europą ir Artimuosius Rytus jau du metus.. Mūsų pavydas ir susimąstymo valandėlė – kartais norėtųsi nutrūkti nuo rutinos grandinės.
Vakare mūsų neišleidžia iš Europos Sąjungos – vienas bendražygių paliko pasą Vilniuje. Liekam nakvoti Lenkijoje, groja DDT grotuve, mes dainuojam kartu degalinės motely, o 7val ryto ištikimas draugas pristato pasą. Miegoti nuėjome valandą prieš paso gavimą.
Per pietus jau įvažiuojame į Ukrainą, Lvove apsistojame 3 žvaigždučių viešbuty, kuriame nėra karšto vandens Nusimetam daiktus, lekiam į miestą ir ragaujam vietinius nacionalinius koldūnus, barščius ir gazuoto limonado iš seno sovietinio „gazirovkės“ automato. Skonis baisus
Kitądien jau pumpuojam link rumunų sienos, be proto karšta, Manowar nusprendžia važiuoti nuogas. Kas jam uždraus rodyti savo kūną.. Vakare Ponas_Vanagas su Magda siunčiami į nakvynės žvalgybą. Artimiausiam kaime vietinis milicininkas Serioga su dėde parodo kelią per dumblyną prie kaimo ežerėlio, užtikrina mums „ramybę“. Praendurinam purvynus, įsikuriam, o Serioga parūpina malkų ir arbūziko
Anksti ryte išgirstam griausmingą Manowar „Rota, paaadjom“, skrenda viena kita šlepetė ir startuojam. Honda VFR ukrainos keliose šokinėja kaip pabaidyta kumelė, duslintuvo kelnėmis daužo asfaltą, bet išgyvena. Kafkis ir Manowar irgi saugo kruizerius, bet keliai baisūs. „Kupranugariai“ kelyje, ties 120km/h šuoliukai į orą abiem ratais priverčia svajoti apie enduro touring.
Rumunija! Pirmoje kavinėje randam nacionalinį patiekalą MICI (miči), burtą – sriuba su kiaulės pilvo gabalėliais ir lygų kaip stiklas kelią. Kuris tęsiasi.. 100km. O po to jau atsiprašom Ukrainos kelių.. įsivaizduokit betoninį Molėtų plentą, po dviejų bombardavimo antskrydžių.. pilną čigonų vežimų ir 5 milijonus benamių šunų vienam kilometre. Taip, tai Rumunija.
Tą patį vakarą, po 13 valandų kelyje mus pasitinka Pico (Ionuts) is advriders.com . Ramgav dar Lietuvoje sutarė, kad jis pabus mūsų vietiniu gidu. Kartu su Pico švenčiame pažintį, džiaugiamės, kad tai pirmas angliškai kalbantis rumunas mūsų kelyje, paryčiais priimame vietinių gangsterių iššūkį laužti rankomis (laimime alaus) ir visą kitą diena grožimės kalnų ir slėnių kalnais. Vakare Pico atsisveikina – žmona laukia, nors dar mielai pabūtų..
2 dienos prie Juodosios Jūros, Magda susitinka rankos storio gyvatę ir pučiam į Bulgariją. 300km lieka iki Stambulo, deja, nebeturime laiko aplankyti. Apsinakvojame ant pajūrio skardžio, Min2x nusprendžia laukti meškos ir nakvoti lauke. Ryte randame neaiškaus žvėries pėdsakus tarp palapinių, Kafkis pasakoja girdėjęs keistus garsus paryčiais, o Min2x sako matęs prožektorių. Nusprendžiam, kad tai buvo bulgariškas briedis su prožektorium. Kylam.
Grįžtam į Rumuniją ir prasideda Transilvanija. Rūke paskendusių kalnų, įspūdingų slėnių ir pilių ir dar įspūdingesnių duobių regionas. 20km ilgio kaimas ir mintyse prisimenami Pico žodžiai: „policijai nesvarbu, jei miestely neviršysit 100km/h.”. Tai tiesa.
Apsistojam 1,5km aukštyje prie kalnų ežero. Pakrūmėj mėtosi meškos kailis, nagai ir stuburas. Kafkis pasakoja, kad tą naktį išėjęs „ant reikalo“ dar niekad tokiu greičiu reikalų netvarkė. Įtariam, kad tą vakarą buvo sumuštas Lietuvos rekordas.
Vakare nakvojam Karpatų priekalnėse, o už 1km jau laukia vienas tikslų – Transfagarassan`o kelias. Kempingo kavinėje įprastai susimuša vietiniai, sutinkame vienišą olandą Derreck`ą su Dominatorium`i ir slovakus – Anthonio su KTM 950 ir jo draugą. Pažintis tęsiasi iki paryčių..
Ryte kopiam į tikrąją Drakulos pilį, kuri pasirodo besanti.. griuvėsiai. Anthionio, Ramgav ir Ponui_Vanagui tai atima maždaug 3 valandas. Prie kalnų upės užtvankos atsisako Manowar`o motociklas, draugai laukia už 20km kalnuose po medžiu. Tuos 20km spausdamas grįžinėjau 38min.. Užklumpa audra, 3 valandos po medžiu kenčiant rumunišką kalnų audrą nudažo delnus juodai nuo piršinių.. Mes su Vadimu ir Kristina sėkmingai prisiglaudžiam pas naujuosius Vadimo draugus.. ir suvalgom jų baronkas.
Susirandam autobusiuką, vietiniai eilinį kartą „paduria“ ant kainos, pargabenam Royal Star`ą ir Min2x per valandėlę mikliai išsiaiškina bėdas. Ryte desantas iš naujo šturmuoja Transfagarassan`ą.. Tai 100km kalnų kelias, išsprogdintas komunisto Causescu valdymo laikais – tikslas buvo karo atveju greitai permesti kariuomenę į Europos gilumą. Kelias kerta kalnų krioklius, kyla iki 2,5km aukščio, lauke temperatūra +43, tunelyje -12 laipsnių. Kitoje kalnų pusėje mus sutinka sniegas ir rūkas.. Dviejų kilometrų aukšty slysteli Ramgav`o motociklo galinis ratas, instinktyviai pažvelgiu į bedugnę – ar toli ridentis.. nusileidę darom priverstinę pertrauką – užkaista galiniai kafkio Dragstar`o stabdžiai. Visi pilni įspūdžių. Transfagarassan – motociklistų kelias!
Grįžtant Vengrijoje pabyra Dragstar`o kardano kryžmė. Ir vietiniam miestely randam.. WRC ralio mechaniką (15 metų patirtis) ir jo draugą, kalbantį angliškai. Draugo brolis dirba Budapešto „Yamaha“ atstovybėj. Vidurnaktį su priekaba jie mus išgabena 30km į savo namus – kur gaunam pievelę palapinei, garažą mūsų motociklams, atskirą garažą kruizerio remontui ir po taurelę palinkos – vietinio slyvų gėrimo.
Per parą laiko kruizeris paruoštas, Min2x`ui nespėjus atsitokėt be sustojimo perskrodžiam Slovakiją ir jos serpantinus. Lenkija – padavėja maloniai leidžia susivaryti motociklus nakčiai į kavinės vidų, o mes dalijamės įspūdžiais ir atliekam naktinius draugų video filmavimus.
Paskutinis kelionės vakaras. Grįžtam į nakvynės vietą „Alus po 1,5 euro”, aiškinamės santykius, įspūdžius ir rankų laužimo technologijas. Manowar pakilus, ištvermingiausieji sveikina jį šūkiais ir ovacijomis.
Apibendrinimai: geri žmonės gyvena ne tik Lietuvoje, sąskaitos Rumunijoje privalo būti peržiūrėtos, nedėvėti liemenėlių – gėris, klijai atlaiko kardano kryžmę, kiekvieno ukrainiečio milicininko piršlys būtinai sėdi Lukiškėse, Rumunijoje yra penkios meškos – keturios iš jų – youtube.com, Drakula – mitas turistams, kalnų keliai – gėris, važiuoti debesyje – gėris kvadratu, norint keliauti reikia benzino ir paso.
Autorius: Ponas_Vanagas
Pikti pūkuoti baikeriai. Lietuva – Juodoji jūra. 2010
“Rumunija?? Ten gi čigonai, karšta ir nesaugu. Jaučiu net mobiliakai neveikia.“ Maždaug tokia būdavo aplinkinių reakcija, kai paklausdavo kur ruošiamės keliauti. O dar internete radom daug vaizdų, kur meškutės kopinėja turistų automobiliais. Buvo ir šiek tiek nejauku, bet pūkuoti baikeriai iššūkių neatsisako.
Pusmetis planų, ramgav padėlioja tikslesnius maršrutus ir į kelią. Penktadienį po darbų startas, vilniečiai ir kauniečiai susitinka Alytuj ir jau vėlų vakarą pasiekiam kempingą Lenkijos miškuose. 12val aplink tik tamsa, bet sugebam rasti alaus po 1,5 euro už butelį ir pirmas vakaras neprailgsta.
Sveikinam Lenkijos „fūristus“, jie vieni mandagiausių iš sutiktų – praleidžia, posūkiu pamirksi. Pietaujant sutinkame Ugo – keliaujantį po Europą ir Artimuosius Rytus jau du metus.. Mūsų pavydas ir susimąstymo valandėlė – kartais norėtųsi nutrūkti nuo rutinos grandinės.
Vakare mūsų neišleidžia iš Europos Sąjungos – vienas bendražygių paliko pasą Vilniuje. Liekam nakvoti Lenkijoje, groja DDT grotuve, mes dainuojam kartu degalinės motely, o 7val ryto ištikimas draugas pristato pasą. Miegoti nuėjome valandą prieš paso gavimą.
Per pietus jau įvažiuojame į Ukrainą, Lvove apsistojame 3 žvaigždučių viešbuty, kuriame nėra karšto vandens Nusimetam daiktus, lekiam į miestą ir ragaujam vietinius nacionalinius koldūnus, barščius ir gazuoto limonado iš seno sovietinio „gazirovkės“ automato. Skonis baisus
Kitądien jau pumpuojam link rumunų sienos, be proto karšta, Manowar nusprendžia važiuoti nuogas. Kas jam uždraus rodyti savo kūną.. Vakare Ponas_Vanagas su Magda siunčiami į nakvynės žvalgybą. Artimiausiam kaime vietinis milicininkas Serioga su dėde parodo kelią per dumblyną prie kaimo ežerėlio, užtikrina mums „ramybę“. Praendurinam purvynus, įsikuriam, o Serioga parūpina malkų ir arbūziko
Anksti ryte išgirstam griausmingą Manowar „Rota, paaadjom“, skrenda viena kita šlepetė ir startuojam. Honda VFR ukrainos keliose šokinėja kaip pabaidyta kumelė, duslintuvo kelnėmis daužo asfaltą, bet išgyvena. Kafkis ir Manowar irgi saugo kruizerius, bet keliai baisūs. „Kupranugariai“ kelyje, ties 120km/h šuoliukai į orą abiem ratais priverčia svajoti apie enduro touring.
Rumunija! Pirmoje kavinėje randam nacionalinį patiekalą MICI (miči), burtą – sriuba su kiaulės pilvo gabalėliais ir lygų kaip stiklas kelią. Kuris tęsiasi.. 100km. O po to jau atsiprašom Ukrainos kelių.. įsivaizduokit betoninį Molėtų plentą, po dviejų bombardavimo antskrydžių.. pilną čigonų vežimų ir 5 milijonus benamių šunų vienam kilometre. Taip, tai Rumunija.
Tą patį vakarą, po 13 valandų kelyje mus pasitinka Pico (Ionuts) is advriders.com . Ramgav dar Lietuvoje sutarė, kad jis pabus mūsų vietiniu gidu. Kartu su Pico švenčiame pažintį, džiaugiamės, kad tai pirmas angliškai kalbantis rumunas mūsų kelyje, paryčiais priimame vietinių gangsterių iššūkį laužti rankomis (laimime alaus) ir visą kitą diena grožimės kalnų ir slėnių kalnais. Vakare Pico atsisveikina – žmona laukia, nors dar mielai pabūtų..
2 dienos prie Juodosios Jūros, Magda susitinka rankos storio gyvatę ir pučiam į Bulgariją. 300km lieka iki Stambulo, deja, nebeturime laiko aplankyti. Apsinakvojame ant pajūrio skardžio, Min2x nusprendžia laukti meškos ir nakvoti lauke. Ryte randame neaiškaus žvėries pėdsakus tarp palapinių, Kafkis pasakoja girdėjęs keistus garsus paryčiais, o Min2x sako matęs prožektorių. Nusprendžiam, kad tai buvo bulgariškas briedis su prožektorium. Kylam.
Grįžtam į Rumuniją ir prasideda Transilvanija. Rūke paskendusių kalnų, įspūdingų slėnių ir pilių ir dar įspūdingesnių duobių regionas. 20km ilgio kaimas ir mintyse prisimenami Pico žodžiai: „policijai nesvarbu, jei miestely neviršysit 100km/h.”. Tai tiesa.
Apsistojam 1,5km aukštyje prie kalnų ežero. Pakrūmėj mėtosi meškos kailis, nagai ir stuburas. Kafkis pasakoja, kad tą naktį išėjęs „ant reikalo“ dar niekad tokiu greičiu reikalų netvarkė. Įtariam, kad tą vakarą buvo sumuštas Lietuvos rekordas.
Vakare nakvojam Karpatų priekalnėse, o už 1km jau laukia vienas tikslų – Transfagarassan`o kelias. Kempingo kavinėje įprastai susimuša vietiniai, sutinkame vienišą olandą Derreck`ą su Dominatorium`i ir slovakus – Anthonio su KTM 950 ir jo draugą. Pažintis tęsiasi iki paryčių..
Ryte kopiam į tikrąją Drakulos pilį, kuri pasirodo besanti.. griuvėsiai. Anthionio, Ramgav ir Ponui_Vanagui tai atima maždaug 3 valandas. Prie kalnų upės užtvankos atsisako Manowar`o motociklas, draugai laukia už 20km kalnuose po medžiu. Tuos 20km spausdamas grįžinėjau 38min.. Užklumpa audra, 3 valandos po medžiu kenčiant rumunišką kalnų audrą nudažo delnus juodai nuo piršinių.. Mes su Vadimu ir Kristina sėkmingai prisiglaudžiam pas naujuosius Vadimo draugus.. ir suvalgom jų baronkas.
Susirandam autobusiuką, vietiniai eilinį kartą „paduria“ ant kainos, pargabenam Royal Star`ą ir Min2x per valandėlę mikliai išsiaiškina bėdas. Ryte desantas iš naujo šturmuoja Transfagarassan`ą.. Tai 100km kalnų kelias, išsprogdintas komunisto Causescu valdymo laikais – tikslas buvo karo atveju greitai permesti kariuomenę į Europos gilumą. Kelias kerta kalnų krioklius, kyla iki 2,5km aukščio, lauke temperatūra +43, tunelyje -12 laipsnių. Kitoje kalnų pusėje mus sutinka sniegas ir rūkas.. Dviejų kilometrų aukšty slysteli Ramgav`o motociklo galinis ratas, instinktyviai pažvelgiu į bedugnę – ar toli ridentis.. nusileidę darom priverstinę pertrauką – užkaista galiniai kafkio Dragstar`o stabdžiai. Visi pilni įspūdžių. Transfagarassan – motociklistų kelias!
Grįžtant Vengrijoje pabyra Dragstar`o kardano kryžmė. Ir vietiniam miestely randam.. WRC ralio mechaniką (15 metų patirtis) ir jo draugą, kalbantį angliškai. Draugo brolis dirba Budapešto „Yamaha“ atstovybėj. Vidurnaktį su priekaba jie mus išgabena 30km į savo namus – kur gaunam pievelę palapinei, garažą mūsų motociklams, atskirą garažą kruizerio remontui ir po taurelę palinkos – vietinio slyvų gėrimo.
Per parą laiko kruizeris paruoštas, Min2x`ui nespėjus atsitokėt be sustojimo perskrodžiam Slovakiją ir jos serpantinus. Lenkija – padavėja maloniai leidžia susivaryti motociklus nakčiai į kavinės vidų, o mes dalijamės įspūdžiais ir atliekam naktinius draugų video filmavimus.
Paskutinis kelionės vakaras. Grįžtam į nakvynės vietą „Alus po 1,5 euro”, aiškinamės santykius, įspūdžius ir rankų laužimo technologijas. Manowar pakilus, ištvermingiausieji sveikina jį šūkiais ir ovacijomis.
Apibendrinimai: geri žmonės gyvena ne tik Lietuvoje, sąskaitos Rumunijoje privalo būti peržiūrėtos, nedėvėti liemenėlių – gėris, klijai atlaiko kardano kryžmę, kiekvieno ukrainiečio milicininko piršlys būtinai sėdi Lukiškėse, Rumunijoje yra penkios meškos – keturios iš jų – youtube.com, Drakula – mitas turistams, kalnų keliai – gėris, važiuoti debesyje – gėris kvadratu, norint keliauti reikia benzino ir paso.
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra