2018 Transfaragasan adventure
Parašytas: 2018-06-16 00:35
Yo. Vakar vos tik išgėrus vieną alaus smigau be galimybės tam pasipriešinti.. Taigi važiuojam toliau!
Penktoji diena.
Naktį labai mažai miegojau, užmigau lengvai, bet prabudau 3:30 ir iki žadintuvo nesugebejau užmerkt akių... Paskui kaip tyčia smigau ir vis snoozindavau kas 15 minučių. Galiausiai kėlemės 7:00.
Kol manoji laižėsi žaizdas, aš klijavau jos krepšį. Gerai kad išvažiuojant įsimečiau power tape’o galvojau gal pravers.
Taip po biškį besikrapštan suėjo ir 10:00 turint mintyje kad laukia ganėtinai ilgas kelias, tai yra vėlus laikas išvažjuoti.
Galutinė stotelė Bukareštas, važiuojant per Transfagarašana. Dienos maršrutą drąsiai galima skirstyti į tris dalis. Blet kaip nuobodu, wow kaip gražu ir oj mano šikna.
Pirmają maršruto dalį lydejo vakaryksčio batono nuotaikos, pesimizmas, nežinia, paranoja, ir nuoskauda. Kadangi keleivės “sužalojimai” buvo skaudesni (iš principo tik sumušimai) bet judėt ir sedėt ant moco buvo nekažką, jaučiau didelę kaltę dėl savo žioplumo ir įvykio. Vertinant visas aplinkybes (batoną, ilgà maršrutą, vėlų išvažiavimą) iki Transfagarašano važiavome magsitralėmis.
Pasiekus kalnų perėjos prieigas mane pradėjo kankinti dar didesnė paranoja, nors ir mačiau atgal važiuojančius motociklus, mane neramino tai kad važiuosime keliu kuris oficialiai yra uždarytas, tolokai nuo civilizacijos ir t.t. Galvojau kad jei kas ten nutiks, tai bus ragai..
Bet visgi tai buvo be reikalo, bevažiuojant keliu sutikome ne tik motociklininkų, Čekų turistų ir darbininkų. Bet ir vietinį piemenį genantį avių bandą keliu.. Vaizdas kaip iš filmo, kai tave apspinta banda avių..
Pietinė kelio pusė kaip ir didžioji dalis Rumunijos kelių, buvo skaudi... Mūsų užpakaliai kentėjo kaip niekada anksčiau, net senasis kelias link Giedraičių nėra toks skaudus..
Taip pat nustebino Rumunų poxuizmas miestelių atžvilgiu. Miestelis, greitis 50, o vietinė Opel corsa mina 90..
Artėjant link Bucarešton standartiškai pasitiki lietus, mūsų apiplyšusi po čiuožimo apranga dar visai neblogai veikia
Dedu pliusą Hevik kelnėm iš bikeshopo aš visai neblogai su jom pačiuožiau asvaltu o jos turi tik kelias skyles, nors yra labai plonos ir susipakuoja į kumščio dydžio paketą. Tuo tarpu lenkiška Rebel-kažkokia striukė iš motobay suplyšo į skutelius..
Verta paminėti jog apsigyvenom rajone panašiame į Vilniaus Perkūnkiemį. Tik tiek kad tas visas rajonas priklauso tam pačiam čiuvui. Ir pagal to čiuvo supratima, atviras daugiabučio kiemas yra Private parking..
Labai parinaus dėl moco saugumo, bet smigau staigiai ir miegojau kaip kūdikis po visos dienos.
P.s. Tai mano vienintelis sužalojimas.. Bet jūs pamatytumėt mano keleivės užpakalį, per puse mėlynas ir kaip tokia prisipusi slyva..
Sent from my iPhone using Tapatalk
Penktoji diena.
Naktį labai mažai miegojau, užmigau lengvai, bet prabudau 3:30 ir iki žadintuvo nesugebejau užmerkt akių... Paskui kaip tyčia smigau ir vis snoozindavau kas 15 minučių. Galiausiai kėlemės 7:00.
Kol manoji laižėsi žaizdas, aš klijavau jos krepšį. Gerai kad išvažiuojant įsimečiau power tape’o galvojau gal pravers.
Taip po biškį besikrapštan suėjo ir 10:00 turint mintyje kad laukia ganėtinai ilgas kelias, tai yra vėlus laikas išvažjuoti.
Galutinė stotelė Bukareštas, važiuojant per Transfagarašana. Dienos maršrutą drąsiai galima skirstyti į tris dalis. Blet kaip nuobodu, wow kaip gražu ir oj mano šikna.
Pirmają maršruto dalį lydejo vakaryksčio batono nuotaikos, pesimizmas, nežinia, paranoja, ir nuoskauda. Kadangi keleivės “sužalojimai” buvo skaudesni (iš principo tik sumušimai) bet judėt ir sedėt ant moco buvo nekažką, jaučiau didelę kaltę dėl savo žioplumo ir įvykio. Vertinant visas aplinkybes (batoną, ilgà maršrutą, vėlų išvažiavimą) iki Transfagarašano važiavome magsitralėmis.
Pasiekus kalnų perėjos prieigas mane pradėjo kankinti dar didesnė paranoja, nors ir mačiau atgal važiuojančius motociklus, mane neramino tai kad važiuosime keliu kuris oficialiai yra uždarytas, tolokai nuo civilizacijos ir t.t. Galvojau kad jei kas ten nutiks, tai bus ragai..
Bet visgi tai buvo be reikalo, bevažiuojant keliu sutikome ne tik motociklininkų, Čekų turistų ir darbininkų. Bet ir vietinį piemenį genantį avių bandą keliu.. Vaizdas kaip iš filmo, kai tave apspinta banda avių..
Pietinė kelio pusė kaip ir didžioji dalis Rumunijos kelių, buvo skaudi... Mūsų užpakaliai kentėjo kaip niekada anksčiau, net senasis kelias link Giedraičių nėra toks skaudus..
Taip pat nustebino Rumunų poxuizmas miestelių atžvilgiu. Miestelis, greitis 50, o vietinė Opel corsa mina 90..
Artėjant link Bucarešton standartiškai pasitiki lietus, mūsų apiplyšusi po čiuožimo apranga dar visai neblogai veikia
Dedu pliusą Hevik kelnėm iš bikeshopo aš visai neblogai su jom pačiuožiau asvaltu o jos turi tik kelias skyles, nors yra labai plonos ir susipakuoja į kumščio dydžio paketą. Tuo tarpu lenkiška Rebel-kažkokia striukė iš motobay suplyšo į skutelius..
Verta paminėti jog apsigyvenom rajone panašiame į Vilniaus Perkūnkiemį. Tik tiek kad tas visas rajonas priklauso tam pačiam čiuvui. Ir pagal to čiuvo supratima, atviras daugiabučio kiemas yra Private parking..
Labai parinaus dėl moco saugumo, bet smigau staigiai ir miegojau kaip kūdikis po visos dienos.
P.s. Tai mano vienintelis sužalojimas.. Bet jūs pamatytumėt mano keleivės užpakalį, per puse mėlynas ir kaip tokia prisipusi slyva..
Sent from my iPhone using Tapatalk