Reikia kažkaip pabaigti istoriją
Penktadienio dieną buvo suplanuotas Plitvičkos ežerų lankymas. Prieš tai, turėjome užsukti į Krk salos Biserujka urvą, bet, po Odesos katakombų, nusprendėme, kad šitą vietą mus nelabai nustebins, geriau sutaupyti laiko ir praleisti papildomą valandą pagrindiniame įdomumo taške.
Giedrius pasistengė atlikti geriausią Šulijos impersonizaiją, ir, pavartęs telefoną su visiškai rimtu veidu informavo, kad orai yra puikus, važiuojame lengvai, lietaus tikrai nebus.
160 kilometrus įveikėme ganėtinai greitai. Kadangi nepusryčiavome, pakeliui sustojome Lidle ir įsigijome labai neblogų šviežių bandelių. Dalį suvartojome, dalį palikome pietums, pasirūpinome vandenių ir t.t.
Atvykome į antrą (iš dvejų) Plitvičkos įvažiavimo vietų. Čia kompaniją pasitiko 2 šlagbaumai. Prie vieno buvo nupieštas automobilis, prie kito - autobusas. Sistema panaši kaip ir mokamoje magistralėje - spaudi mygtuką ir gauni taloną. Kol stumiausi prie parkomato ir spaudžiau mygtuką, prie mūsų pribėgo kažkoks žmogus ir patikslino, kad motociklų parkingas yra nemokamas, šlagbaumą reikia apvažiuoti. Jokių tokių veiksmų ženklų arba užuominų nebuvo nei kvapo.
Prisiparkavome. Persirengėme. Atėjus prie bilietų kasų, su siaubu, pastebėjome didžiulę turistų minią. Japonai, Kiniečiai, Vokiečiai, Lietuviai, Rusai ir marios vietinių. Aišku, ne tiek daug, kad sudaryti nepatogumų, bet vaizdas panašus į Prahą. Norėtųsi daugiau privatumo ir ramybės.
Iškart prasidėjo neaiškumai: žmonės stovi eilėje prie kiosko su užrašu "Tickets". Šalia stovi kitas kioskas su užrašu "Pay Here". Klausiu darbuotojo - "ar mums reiki paimti bilietą, ir vėliau ten sumokėti"? Sako - "taip, taip". Na gerai... stovime prie tickets. Pastebiu, kad žmonės perka bilietus ir iškart moka. Wtf? Nesvarbu... Sumokame 25 ar 30 eur, paimame bilietus. Papildomai (!) už 3 eurus tenka pirkti vietos žemėlapį. Wtf?
Pėdiname į link saugomos teritorijos dalies - prie vartelių, kur mus turėtu įleisti į patį parką. Vietoje bilietų tikrinimo randame informacijos būdelę su keliais darbuotojais. Tie pataria kur-kam-kaip keliauti ir pan. Pasiūlome parodyti bilietus, tačiau tai nieko nedomina...
Draustinio lankytojams yra paruošti keli pėsčiųjų maršrutai: nuo 2 iki 8 valandų. Pasirenkame ilgesnę, bet ne pačią sudėtingiausią - 6 valandų ("H", daugiau informacijos galima pamatyti čia:
https://np-plitvicka-jezera.hr/en/plan- ... rogrammes/). Anot žemėlapio, apčiuopia beveik visą teritoriją.
Pagal nurodytą planą, praeiname porą šimtų metrų. Po kiek laiko pradedu pastebėti - kažkas yra ne taip. Kur turėtu būti turistinis kelias - miškas. Tenka grįžti prie būdelės ir patikslinti kaip ką suprasti. Pasirodo, mums nereikėjo įeiti į draustinio teritoriją, pradžioje mus paims autobusas ir nuveš prie aukščiausio parko taško, iš kur turėtume žygiuoti žemyn. Žemėlapyje tai pažymėta "kitos spalvos linija", patikslinimo nėra, kam, juk tai yra ir taip akivaizdu! Wtf...
Gerai... einame prie ryškaus stulpo su autobuso ženklu ir užrašu "ST2". Aplink jį buriuojasi ties 30 žmonių. Matome kelis kalnų autobusus. Laukiame. Jų išvykimo grafiko niekur nėra, todėl prieinu prie parko darbuotojo ir klausiu "kaip greit išvyksta sekantis autobusas", man atako "labai greitai - 2 ar 3 minutės". Liuks. Stovime prie ST2 ženklo. Po poros minučių, vienas iš autobusų užsiveda, pajuda, ir pravažiuoja pro visus nesustojant.
Oh my god! Pasipiktinęs, einu prie tos pačios darbuotojos (jau ne vienas, su keliais užsieniečiais). Kolektyviai klausiame "Kodėl autobusas nesustojo??". Ta atsako "o kodėl jis turėtu? Čia gi ne stotelė, keleiviai įlipa patys, iškart". Išreiškiau savo gilų nesupratimą - kodėl, kai aš paklausiau, nebuvai informuotas, kad reikia lipti iškart. Kodėl matome "stotelės" ženklą. Kodėl ji mato laukiančių žmonių būrį ir nepajudiną nei piršto patikslinti situacijos. Po kelių akimirkų tampa aišku - visiems yra gyliai nusispjaut ant mūsų nuomonės. Vėl tikslinu, kuris autobusas važiuos dabar. Lipame.
Matomai, Plitvičkos ežerų lankytojai turi pasižymėti telepatijos sugebėjimais ir atvykstant su motociklų, ir perkant bilietus, ir nagrinėjant maršrutus.
Parko autobusas yra labai specifinis - su ypač aukšta pakaba. Jį susidaro 3 dalys: galingas visureigis ir 2 taipogi aukšti vagonai ant kietos jungties. Tokio tipo "lanktį" transporto priemonė lengvai ir saugiai važiuoja serpantinais. Vietomis, sėdint pačiame gale, pamatome kaip priekis pasisuka 120 laipsnių mūsų atžvilgiu.
Važiavimas trūksta ties 15-20 minučių, atvykstame į savo stotelę. Per visą patirtą stresą - ant sėdinės palieku savo telefoną. Kiti keleiviai greitai tą pastebi ir daiktą grąžina. Ačiū labai!
Galų gale pradedame faktinį žygi. Kelias pastoviai keičiasi iš žvyro į ganėtinai seną, bet patikimai atrodantį vingiuojantį medinį tiltuką. Nuo saulės lankytojus saugo malonus medžių šešėlis. Po truputėlį, Plitvičkos ežerų draustinis, pradeda atverti žadėtus stebuklingus vaizdus: išdygsta skaidraus vandens tvenkiniai, juose aiškiai matosi daug smulkių žuvų. Šalia, smulkiais kriokliais, vanduo skverbiasi į žemiau esantį ežeriuką. Kelias taipogi veda apačion.
Ežeras po ežero, vandens srautai spartėja ir stiprėja, maloniai didėja vis stambesnių krioklių triukšmas. Nors ir einame niekuo nevaržomi, dažnai tenka lenkti ir praleisti kitus lankytojus. Sutinkame didesnes organizuotas turistų grupes.
Parko viduryje, prie plačiausio ežero, mus paima nedidelė barža ir perkelia į kitą krantą. Nepatikėsite, bet čia pirmą (ir paskutinį kartą) teko parodyti savo bilietą.
Kitame ežero gale mus pasitinka lauko kavinės ir dar didesnės turistų eilės į keltą (visi skuba į kitą pusę). Kadangi kavinių kainos yra Dubrovniko lygio, užimame tolimesnį staliuką ir suvalgome iš anksto paruoštą maistą. Panašu, kad mūsų maršrutas eina priešinga kryptimi, todėl labai sėkmingai vengiame 'kamščių'.
Artėjant prie žemiausiai esančių ežerų, kriokliai auga iki kelių dešimčių metrų aukščio. Dugno praktiškai nesimato. Žuvis - didėją, jų skaičiai - daugėja. Vienu momentu, erelio akis turintis Giedrius pastebi lydeką. Lietuvoje jų komufliažas yra tamsus, čia - žymiai šviesesnis, susiliejantis su vietine dugno spalva. Pastebėjus, kad ją mato neaiškios būtybės, plėšrūnas staigiai apsisuka, "šauna" kuo toliau - akimirksniu dingsta iš vaizdo.
Galiausiai, pamatome ant paveiksliukų užfiksuotus gražiausius Plitvičkos ežerų vaizdus - didžiulius, iki 80 metrų aukščio krioklius. Stulbina tai, kad stovint ant medinio tiltuko, vanduo bėga keliasdešimt centimetrų atstumų nuo tavo kojų, jaučiasi visa srovės jėga.
Čia pat randame pagrindinę turistų fotografavimosi vietą, į galvą iškart ateina 'memas' pavadinimu "expectations vs reality". Žmonės stengiasi padaryti nuotraukas, kad aplink matytųsi kuo mažiau kitų lankytojų, veiksmui atlikti susidaro eilės
Padarius pakankamai nuotraukų, patraukėme link kitos "autobusų stotelės". Žinant specifiką, antrą kartą problemų jau neatsirado.
Motociklus pasiekėme vakarėjant. Kol persirenginėjome, prasidėjo nedidelis lietus. Čia padarėme labai didelę klaidą: suplanuotą maršrutą pakeitėme "greičiausiu keliu". Vingiuotais miško ir kaimo keliais, navigacija mus nuvedė iki artimiausios magistralės, tiesiai į (ir pro) galingą audrą, kuri lydėjo keliautojus iki pat pajūrio. Teisingas pasirinkimas turėjo būti skubus kelias kuo arčiau jūros, tuomet, per visuomet sausą kalnais nuo debesų saugoma pakrante galėtume neskubant pasiekti Krk'o salą. Anyway, kadangi aklai pasitikėjau Gedriaus, aka "Šulijos", prognoze - kaip ir jis pats, kiaurai permerkiau. Kažkodėl, ir Viktoras ir Robertas tą aprangą turėjo. GOOD FOR THEM
Nepaisant nepatogumų, ganėtinai greitai ir be pasėkimų pasiekėme Krk.
Vakarą, jau 'tradiciškai', pabaigėme pajūrio kavinėje, su alaus bokalu. Šiandien įvykdėme paskutinį iš pagrindinių kelionės tikslų. Iki namų liko 2 tranzito dienos.